Aš tikrai žaviuosi Jėzumi Kristumi...

... bet mano dvejonės yra per daug triukšmingos, kad būtų tylios...

------------------------------------------------------

Iš mano susirašinėjimo su Leena Lintilä (tada informacijos studijų abiturientė), su jos leidimu

------------------------------------------------------

Mielas Arnoldai,

Atsiprašau, kad trukdau jus, bet jūs pats to prašėte („Jeigu turėsite kokių nors klausimų, pasikalbėkite su draugu, arba susisiekite su manimi“) :). Aš pažįstu kelis krikščionis žmones, bet jie yra konservatyvūs ir, tikriausiai, pasakytų man tiesiog tikėti tuo, kas parašyta Biblijoje ir tylėti dėl mano dvejonių. Na, bet taip man netinka, mano dvejonės yra per daug triukšmingos. Aš galiu pasirodyti naivi ir kvaila, bet ar neturime mes visi nuo kažko pradėti!

Štai kokia mano problema: aš tikrai žaviuosi Jėzumi Kristumi- Jo gyvenimu, Jo asmenybe, Jo mokymais- aš tikrai noriu priimti Jį kaip savo Dievą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Atrodo, kad jeigu aš Jį priimsiu, aš taip pat turėsiu priimti visą (kvailą) krikščionių religiją. Matote, aš pavargau nuo tikėjimo dogmomis, tiesos tvirtinimų, įvairių doktrinų ir t.t. ir t.t.- o krikščionybėje jų tikrai netrūksta. Aš tik noriu Dievo, kurį galėčiau pažinti asmeniškai ir Jėzus Kristus yra tas asmuo, kurį *norėčiau* pažinoti asmeniškai. Bet ką man daryti su tais visais kitais dalykais, kurie yra kartu su Juo, visa krikščionybės teologija? Tiesiog aklai tai priimti? Na gerai, jei sakyti tiesą, aš neturiu daug bėdų su Naujuoju Testamentu, bet ar aš, pavyzdžiui, turiu tikėti Žmonijos nuopolio istorija *paraidžiui*? Jeigu ne, tai kaip tada prigimtinę nuodėmę interpretuoti šiais laikais? Krikščionys, kurie tvirtina, kad žemė yra 6000 metų senumo ir pan. daug nepadeda :( ...tiesą sakant, šie žmonės tiki taip stipriai, kad aš ėmiau dvejoti *viskuo* nuo Dievo egzistavimo iki Jėzaus personažo. Aš per daug laiko investavau į savo išsilavinimą, kad dabar išmesčiau savo smegenis lauk pro langą.

Taigi, aš būsiu amžinai (galite suprasti paraidžiui :) dėkinga, jei galėsite man padėti. Aš tikrai norėčiau būti krikščione, jei tik tuo pačiu metu neatrodyčiau tokia kvaila. Su geriausiais linkėjimais, Leena

------------------------------------------------------

Leena,

ačiū, kad parašei.

Aš tikrai žaviuosi Jėzumi Kristumi- Jo gyvenimu, Jo asmenybe, Jo mokymais- aš tikrai noriu priimti Jį kaip savo Dievą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Taip, viskas taip paprasta. Pajusi, kad tai yra labai naudinga ir vis tik neteks prarasti savo smegenų. Priešingai, turėsi pakankamai iššūkių visam savo likusiam gyvenimui...

Atrodo, kad jeigu aš Jį priimsiu, aš taip pat turėsiu priimti visą (kvailą) krikščionių religiją. O ne, tu turi priimti tik tai, kuo gali tikėti visa širdimi. Būk nuoširdi, lik nuoširdi; dalykai, kuriuos darai netikėdama savo širdimi, Dievo akyse yra beverčiai. Bet tu nustebsi, kaip krikščionybė ims atrodyti kitaip, kai Jėzus taps tavo Dievu. Jis viską užpildo gyvenimu ir tu praregėsi, kad matytum tikrus dalykus, kurie slepiasi po išore. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos Dievas man parodė, kad Jis yra apdovanotųjų Dievas ir kad jis yra vidutinybių Dievas...Bet jis neprašo mūsų tapti vidutinybėmis tik todėl, kad kiti tokie yra ! Jis davė tau smegenis- kad naudotum juos Jo tarnystei!

Kaip Kristus atsisakė Savo amžinosios šlovės (iš tiesų jos neprarasdamas) ir vaikščiojo žeme būdamas niekas, mes turime atsisakyti savo intelektualinio išdidumo ir būti Kristaus kūno dalimi su visais jo žemiškais apribojimais, įtraukiant ir kvailas dalis. Ir toliau žiūrėk į juos, kaip į tobulumo trūkumą, bet priimk tai, kaip dalį to kūno, ir būk tikra, kad kai kurie žmonėms reikia atramos, ko, tavo laimei, nereikia tau. Laiškas Romiečiams 14 yra apie toleranciją šiems dalykams- užjausk tuos, kurie yra mažiau išsilavinę, ar mažiau aiškūs, atmink, kad Jėzus lietė raupsuotuosius, kurie niekas kitas nelietė ir išgydė juos. Jie tikriausiai, pasakytų man tiesiog tikėti tuo, kas parašyta Biblijoje ir tylėti dėl mano dvejonių. Taip, greičiausiai, jie taip ir padarytų. Bet nekreipk dėmesio; tu turi daryti tai, ką tau liepia Dievas, o tai gali skirtis nuo to, ką tau liepia daryti rutinos žmonės. Jie geriau nežino, ir tai taps tavo mokymosi mylėti kaip Jėzus dalimi, turi išlikti jiems švelni ir elgtis su jais kaip su broliais ir sesėmis, nors jie tavęs ir nesupranta. Jie negali matyti, kad Dievas tau davė tiesos pojūtį, kuris reikalauja daugiau visapusiško mąstymo, nei jie yra pratę; ir tavo atsakomybėje yra laikyti ir puoselėti tą tiesos pojūtį, paklūstant Dievo valiai, o ne tiems, kurie sprendžia problemas, panardindadmi jas į paprastų atsakymų jūrą.

Aš pavargau nuo tikėjimo dogmomis, tiesos-tvirtinimų, įvairių doktrinų ir t.t. ir t.t.- o krikščionybėje jų tikrai netrūksta. Taip, bet jose yra daug vertybių, kurių tu, tikriausiai, šiuo momentu nematai. Leisk Jėzui tave atvesti iki jų. Doktrinos yra kaip mediena medyje. Ji jau nebegyva, bet suteikia medžiui stabilumo ir taip tarnauja gyvoms dalims. Aiškiai suprastos doktrinos taip pat yra tiesa! - bet reikia laiko tam suprasti. Lengva nesuprasti vieniems kitų šiame keistame komunikacijos pasaulyje, kuriame net du žmonės nekalba tiksliai ta pačia kalba. Mokymasis kalbėti kitų kalba, ar bent jau bandymas suprasti ją taip, kaip norėjo kiti, irgi yra dalis dievo meilės pamokų.

Bet ką man daryti su tais visais kitais dalykais, kurie yra kartu su Juo, visa krikščionybės teologija? Tiesiog aklai tai priimti? Ne, niekada aklai; tai sugadins tavo intelektines dovanas. Kovok su tuo, bet tikėjimas Dievu yra vertas kovos. Kita vertus, jis neleis, kad taip nutiktų. Daugelis didžių protų aštrino savo protą su šia būtinybe suprasti, kad paprastesni protai sugeba priimti apeliuodami į autoritetus. Tu taip pat atrasi, kad yra žymiai daugiau laisvės interpretacijai, nei tu manai dabar ir kad krikščionys yra tokie skirtingi, kokie tik žmonės gali būti- vienintėlis jungiantis bruožas yra jų besąlyginis pasišventimas Dievui ir Jėzaus meilei.

Internetas yra idealus informacijos šaltinis, jame yra daug puikių dalykų (tarp krūvos šlamšto), iš kurių galima mokytis. Jei aš turėčiau laiko, aš pasinerčiau į...Kai aš pažinau Dievą, aš atsakingai neigiau viską aplinkui ir stengiausi patekti taip plačiai ir giliai į požiūrį apie tai, kas yra Dievas, ko Jis iš manęs reikalauja, kaip teisingai Jį suprasti, kaip rasti prasmę visuose tuose keistuose dalykuose, kurie staiga tapo mano naujos dvasinės aplinkos dalimi. Aš kovojau keletą metų, kol viskas nusistovėjo, bet tai buvo labai jaudinamas (dažnai netgi varginantis) laikas. Mano internetiniame puslapyje On Christianity yra pakankamai nuorodų, kad tu galėtum pradėti; aš paprastai rekomenduoju tekstus iš senų laikų, o ne dabartinių; to, ką žmonės laikė vertais išsaugoti per šimtmečius. Tik moksliniams klausimams moderni medžiaga yra svarbi, nes dauguma mokslų yra jauni.

pavyzdžiui, turiu tikėti Žmonijos nuopolio istorija *paraidžiui*? Jeigu ne, tai kaip tada prigimtinę nuodėmę interpretuoti šiais laikais? Krikščionys, kurie tvirtina, kad žemė yra 6000 metų senumo ir pan. daug nepadeda :( ...tiesą sakant, šie žmonės tiki taip stipriai, kad aš ėmiau dvejoti *viskuo* nuo Dievo egzistavimo iki Jėzaus personažo. Yra daug krikščionių moksle, kurie susiduria su ta pačia problema. Būti mokslininku nemokslininkų krikščionių bendruomenėje yra vienas tų dalykų, kurie meta iššūkį mūsų meilei ir kantrybei. Tu rasi puikios medžiagos savo minčių penui Steven Schimmricho puslapyje- Science & Christianity Home Page (Mokslas ir krikščionybės pagrindiniame puslapyje) [neaktyvuota nuoroda, geriau pabandyk Science and Faith Web Pages su nuorodom į daugialypį požiūrį] – pamatysi, kad esi geroje kompanijoje, ir, kad čia yra intelektualiai patenkinančių interpretacijų.

Aš linkęs būti atsargus, laikydamasis fiksuotos dalykų interpretacijos praeityje; jos nereikalingos gyvenimui dabartyje. Bet vienas iš scenarijų, apie kurį aš mąstau, yra apie nuopolį, kad Adomas buvo vienas iš priešistorinių žmonių, kurį Dievas pasirinko savo partneriu, suteikdamas jam dvasią; dabar Dievo dvasia yra užkrečiama ir išplitusi. Bet nuodėmė irgi yra užkrečiama ir išplitus; ir mes visi dabar sergame ja. Gydymas per Kristų irgi yra užkrečiamas; tu ką tik to ėmeisi. Laiške Romiečiams 5:12-19 yra Pauliaus ataskaita apie tai.

Aš tik noriu Dievo, kurį galėčiau pažinti asmeniškai ir Jėzus Kristus yra tas asmuo, kurį *norėčiau* pažinoti asmeniškai.Taip. Tiesiog pasakyk Jam tai. Jam, tiesą sakant, taip pat patinka tave pažinoti asmeniškai, jis žino tave nuo tada, kai tu gimei- taigi, nebūk drovi; kalbėk su Juo taip, kaip kalbėtum su geru draugu. Pasakyk Jam, kad tau Jo krikščionybė atrodo paini ir skirk laiko išsakyti savo mintis. Pasakyk Jam, kas tau atrodo žavingai ir, kad tu nori pavesti savo gyvenimą Jo globai. Paprašyk Jo būti tavo Dievu ir mokinti tave tapti panašia į Jį, ir paprašyk Jo įveikti tavo dvejones būdu, kuris nesunaikins tavo tiesos pojūčio. Atsisveikink su visais, ką turiu daryti ir ko neturiu daryti, kurie vadovavo tavo praeitam gyvenimui ir išsiaiškink, ko tavo naujame darbe reikalauja tavo naujas Bosas. Išmok klausytis tylaus Jo dvasios balso, išmok visiškai atsiverti savo Dievui, ir išmok daryti tai, ką tavo šeimininko balsas įsako tau daryti. Kai tu suklysi, atsisuk į savo Dievą ir paklausk, ko reikia, kad tau sektųsi- švarios sąžinės, naujos meilės, naujos drąsos ir proto ramybės. Ir būk kantri; geriems dalykams užaugti reikia laiko.

Aš tikrai žaviuosi Jėzumi Kristumi- Jo gyvenimu, Jo asmenybe, Jo mokymais. Aš taip pat. Sprendimas tarnauti Jam visa mano esybe, buvo geriausias sprendimas mano gyvenime, jis gyvas, su galiomis už mūsų supratimo ribų ir pilnas meilės bei iššūkių mums.

Prašau, pranešk man, ar tai tau padėjo ir nesivaržyk klausti dar kartą, jei bus dar kliūčių tavo kelyje pas Jėzų. Deja, aš neturiu laiko reguliariai susirašinėti; ne taip, kaip Jėzus, aš neturiu masiškai lygiagrečios komunikacijos technologijos, kuri leistų man rodyti nepadalintą dėmesį daugeliui tuo pačiu metu- taigi mano patarimas yra susikurti bendravimą su Juo kaip galima greičiau. Jis taip pat galės išspręsti tavo rūpesčius daug intymesniu ir suprantamesniu būdu nei aš. Bet jei bus reikalinga mano pagalba kuriant santykius, aš pasistengsiu, kiek galėsiu.

„Visiems, kas Jį pasiekė, visiems, kas patikėjo Jo vardu, Jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ (Jonas 1:12) „Dangaus karalystė yra tarsi lobis, paslėptas lauke. Kai žmogus jį rado, jis paslėpė jį vėl, ir tada, džiaugdamasis jis nuėjo ir pardavė viską, ką turėjo ir nusipirko tą lauką.“ (Matas 13:44) Nedvejok- leisk savo širdžiai veikti!

Arnold

------------------------------------------------------

Mielas Arnoldai,

ačiū, ačiū, ačiū labai už atsakymą. Jis buvo geresnis, nei aš tikėjausi ir atėjo daug greičiau, nei laukiau. Dabar man viskas daug aiškiau. Dabar aš priėmiau Jėzų Kristų kaip savo Dievą ir esu pasiruošusi, ne *nekantraujanti* priimti pokyčius, kuriuos man tai atneš ir įveikti visas kliūtis, kurios mane tolino nuo Jo. Tiesą sakant, Jūs galėtumėt sakyti, kad aš tapau krikščione nuo to momento, kai ėmiau domėtis Juo- aš tik negalėjau to pripažinti, nes buvau sutrikusi dėl krikščionybės! Labai įdomu tai, ką jūs rašėte apie nusižeminimą. Aš imuosi to, nes išdidumas ir arogancija yra dvi mano blogiausios ydos ir aš visada žinojau šią problemą ( mano trečia kardinali yda yra troškimas žinoti tiesą visais klausimais, bet ar tai tikrai yra *yda*, yra diskutuotina). Viena iš priežasčių, kodėl aš susidomėjau Kristumi, buvo Jo konkrečiai kitoks charakteris. Jei galvoji apie kitų religijų įkūrėjus, sunku vadinti juos nuolankiais- Mahometas, nuolankus? Jokiu būdu! Buda nuolankus? Nors, galbūt! Kita vertus, Jėzaus mokymai yra labai žemiški ir, kaip sakiau, Jis yra žmogus, kurį norėčiau pažinti asmeniškai, kaip draugą, be Jo mokymų. Vėlgi, aš nemanau, kad galėčiau tą patį pasakyti apie kitų religijų lyderius- bent jau ne iš visos širdies. Bet jūs tikrai pats tą žinote. Aš suprantu, kad jūs esate užsiėmęs žmogus, todėl aš nesitikiu tolesnių atsakymų. Aš tik norėjau, kad žinotumėte, kaip man padėjo jūsų laiškas. Ačiū dar kartą ir Dievas telaimina jus,

Leena

------------------------------------------------------

Leena,

Aš labai dėl tavęs džiaugiuosi; sveika atvykusį Jėzaus Kristaus šeimą. Keletas patarimų. Susirask vietą, kur galėtum pastoviai susitikti su kitais krikščionimis. Pasidomėk vietinėmis bažnyčiomis, nueik į jų pamaldas, biblijos studijas ar maldų grupeles ir ieškok jų meilės Kristui. Tai tikras dalykas, o ne išorinis manierų parodymas, tradicijos ar veikla. Pasilik ten, kur pamatysi, kad yra meilė, net jeigu visa kita bus tau svetima ir žemiau už tavo senus standartus, pagal kuriuos sprendei apie vietas, įvykius ir žmones. Tu nustebsi, kokie skirtingi yra Dievo pasirinkti žmonės, palyginus su tuo, ko tikisi pasaulis. Dvasia ves tave ir parodys tau tavo vietą. Neįsitrauk į religinę veiklą per anksti; daugeliui tai tampa tikro gyvenimo su Dievu pakaitalu. Bet dalinkis savo džiaugsmu ir susižavėjimu Kristumi su tais, kuriems rūpi išklausyti.

Jei tu nebuvai pakrikštyta vaikystėje, priimk krikštą toje bažnyčioje, kur Dievas tave nusiųs ir laikykis vietinių taisyklių, kaip Jėzus darė (Matas. 3:13-16). Jeigu tu jau esi pakrikštyta, tu turi pasirinkimą priimti ar tai, kas įvyko su tavim vaikystėje yra tikra dabar, ar pasikrikštyti iš naujo, taip panaikinant vaikišką krikštą. Aš siūlyčiau ankstesnį variantą, nes jis sukels mažiau trinties tarp bažnyčių (aš labai apgailestauju, kad krikščionybė išplito po tiek daug besivaržančių bažnyčių pavadinimų); kita vertus, kai kurios tradicijos laikys tave vis dar nekrikštyta (ir tu turėsi pakelti tai su malone ir meile). Gaila sakyti, kai kurie sutinka žmonių apribojimus visur tarp krikščionių...Ir vėlgi, leisk Dievui būti tavo vedliu visame kame. Bus laikotarpių, kai tavo džiaugsmas bus iškankintas gyvenimo problemų. Žinok, kad Dievui labiau rūpi tavo nesėkmės ir sunkumai negu sėkmė ir augimas; nebijok Jam atverti ir tamsiausių savo gyvenimo kampelių. Jeigu tau reikia patarimo ar pagalbos, ar kad kas nors tiesiog tavęs išklausytų- rask, kas gali turėti tai, ko reikia ir tiesiog paprašyk. (Lukas 11:9-10) Kaip visatos valdovo vaikas, tu esi privilegijuotas kreiptis į visus Dievo kūrinius.

Taip kaip aš atsakiau į tavo klausimus, yra ir daugiau tokių, kuriuos Dievas pastūmės atsiliepti į tavo poreikius, jei išdrįsi paprašyti. Nepiktnaudžiauk šia privilegija ir lik patenkinta, jei tave atstums (tiesiog paprašyk ko nors kito). Man, ši laisvė prašyti, yra viena iš labiausiai naudingų Dievo dovanų. Jėzus sakė: „Man buvo duota visa valdžia danguje ir žemėje. Ir aš tikrai visada esu su jumis iki amžių pabaigos.“ (Matas. 28:18-20)

Jei tau kada manęs prireiks, jauskis laisva parašyti. Aš taip pat džiaugčiausi, jei kartą metuose tu praneštum man, kaip tau sekasi. Ir jei kada nors atvyksi į Vieną, būtinai pranešk, kad galėtume susitikti! Su geriausiais linkėjimais,

Arnold

------------------------------------------------------

Labas Arnoldai,

ačiū už atsakymą ir patarimą! [...] Pažvelgus atgal dabar, daug mažų sprendimų, atrodo, rodė, kad Dievas tikrai nusiteikęs mane rasti.:) Man susidarė įspūdis, kad bažnyčia ir medžiaga, kurią aš gavau, buvo nuoširdžiai skirta Dievui, o ne manieroms ar tradicijoms; dabar aš laukiu, kada jie su manim susisieks, kaip žadėjo, o gal aš pirma į juos kreipsiuos.

Aš jau esu krikštyta ir manau, kad liksiu su tuo, bent jau bažnyčia, į kurią ėjau nereikalauja persikrikštymo. [...] Aš visiškai su Jumis sutinku, kad šis nesuskaičiuojamas skirtingų pavadinimų bažnyčių išplitimas, yra apgailėtinas, jau neminint to, kad tai buvo vienas iš dalykų, sukėlęs skausmingą painiavą mano galvoje dėl krikščionybės!

Aš turėsiu omeny ir kitą jūsų patarimą. Šiuo metu aš jaučiu begalinę Dievo meilę man, bet žinant, koks yra gyvenimas, kai kurie šešėliai anksčiau ar vėliau pasirodys- jūsų žodžiai bus naudingi man tada. […] Dar kartą, aš esu *labai* dėkinga už jūsų pagalbą (ir man truputį nesmagu taip trukdyti nepažįstamą žmogų, o taip pat – argi Internetas nėra nuostabus? Aš negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau daryti ką nors panašaus telefonu!). Danke. Laimingo pavasario,

Leena

------------------------------------------------------

Mielas Arnoldai,

aš nemanau, kad prisimenate mane, bet aš esu mergiotė, kuri rašė jums tiksliai prieš metus ir klausė apie tapimą krikščione ir pan. Aš pažadėjau jums kartą metuose parašyti. Jau beveik praėjo metai- ne tokie, kaip tikėjausi, bet, pažiūrėjus atgal, atrodo logiški. Aš pradedu tikėti, kad Dievas turi geriausią jumoro jausmą visoje visatoje. :) Šiaip ar taip, būti krikščione nėra lengva, bet po ilgesnių studijų ir matymo, kaip viskas manyje keičiasi, mano išvada yra, kad kita alterntayva būtų nepilnavertė. [...]

Būkit Jame,

Leena

------------------------------------------------------

Leena,

ačiū labai, kad vėl man parašei. Aš vis dar prisimenu tave ir džiaugiuosi, kad Dievas yra tavo gyvenime. Taip, būti krikščioniu nėra lengva, bet verta. Ir mes negauname to, ko tikimės... Jėzus kvietė savo mokinius būti žmonių žvejais. Koks yra žvejo darbas? Gaudyti žuvį jauku, kuris joms patinka. Kai jos yra sugautos, jų likimai pasikeičia. Prieš sugavimą, jos gyvena sau, po sugavimo, jos tarnauja kitiems. Dievas ir man nesuteikė to, ko aš tikėjausi. Bet vietoje to, jis man davė daug to, ko aš nesitikėjau ir ką dabar aš vertinu labiau. Savo gyvenime aš padariau tik kelis svarbius sprendimus. Gyvenimo patikėjimas Jėzui, buvo geriausias sprendimas iš visų, aš niekada to nesigailėjau. Kaskart, kai tu ateini į mano mintis, aš meldžiuosi už tave ir melsiuos toliau. Tegul mūsų Dievas laimina tave Savo buvimu, duoda tau meilės ir stiprybės visose situacijose, kuriose tau reiks su kuo nors susidoroti, ir ramybės bei kantrybės pakelti dalykus, kai teks kentėti. Auk tikėjime ir tarnystėje Dievui ir rask tame savo laimę. Tapk labiau ir labiau jautresne, kad suvoktum, ko Dievas iš tavęs nori, ir būk drąsi elgtis atitinkamai. Tegul Dievas tau duoda draugus, kurie tave supras ir padės tau, kai tau reikės, ir tegul Jis tave padaro draugu daugeliui. [...]

Laimingo pavasario,

Arnold

------------------------------------------------------

Vienerių metų senumo krikščionės memuarai

------------------------------------------------------

Leena Lintilä

Jei aš turėčiau pradėti nuo pabaigos ir trumpai apibendrinti, kokius pokyčius į mano gyvenimą atnešė Kristus, aš tik pasakyčiau, kad Jis padarė iš manęs visumą. Tas miglotas, neaiškus dalykas, kurį aš anksčiau vadinau „savimi“ staiga sutirštėjo ir tapo tikru ir taikiu. Tuo momentu, kai aš pažvelgiau į Kristų, aš pamiršau apie save ir tik vėliau aš supratau, kad tikrasis gyvenimas ką tik prasidėjo. Mano naujasis aš nebebuvo mano daugiau, jis priklausė Jam, nes Jis man jį davė; mano naujasis aš nebuvo senoji aš- jis buvo daug daugiau negu senasis mano aš kada nors buvo.

Argi tai neskamba paslaptingai? Dauguma žmonių, tikriausiai, geriau apibūdintų savo gimimą iš naujo nei aš. Ir jeigu aš būsiu iki galo atvira, aš netgi negaliu aiškiai prisiminti visko, kas vyko, kai aš tapau krikščione. Netgi mano sprendimas pašvęsti savo gyvenimą Jėzui, dabar atrodo labiau kaip pripažinimas to, kas jau buvo prasidėję, sąmoningas šios padėties supratimas. Aš tik žinojau, kad Jėzus buvo labai arti ir labai tikras- ir kad aš norėjau likti su Juo.

Pirmosios mano naujo gyvenimo savaitės buvo kaip kalneliai. Aš pakaitomis jaučiausi labai laiminga ir labai kvaila. Dievo buvimas buvo visur aplink mane, aš buvau mylima, Jo lepinama ir guodžiama. Bet kaskart aš taip pat pagalvodau, kad tai jau viskas, kad aš galutinai išėjau iš proto, kad nėra jokio Dievo ir kad aš viską tik išsigalvojau. Šios abejonės vertė mane reikalauti iš Dievo tikro ženklo, įrodymo, kad Jis egzistuoja ir kad Jėzus yra tas, kas sakosi esąs. Tai truko kurį laiką, kol viena situacija privertė mane atsigręžti į save ir suvokti, kaip skirtingai aš mąstau ir elgiuosi. Tai buvo stulbinama. Vis dėlto, aš nesistengiau tobulinti savęs, aš pasikeičiau be jokių sąmoningų pastangų. Anksčiau aš buvau pastoviai nerami, lengvai išsigasdavau ir dažniausiai niūri- po mano atsivertimo aš tokia nebebuvau. Aš buvau pilna. Dievas man parodė patį tikriausią ženklą, darydamas tai, ko aš ar kas nors kitas negali atlikti. Jis padarė mane nauja ir aš beveik tą pražiopsojau, nes tikėjausi antgamtinių cirko triukų!

Netikėti atsakymai, kaip šis, charakterizuoja mano pirmuosius kaip krikščionės metus. Mano ankstesnės maldos buvo baisios. Aš pasakiau Dievui, kad turiu problemų ir pasakiau Jam, kaip jas reikia spręsti. Jo atsakymai dažnai buvo gana skirtingi. Jie naikino mano aroganciją, kad parodydų, ką *mano* sprendimai gali sukelti. Yra tik Vienas visažinis, ir tai tikrai ne aš.

Aš taip pat pradėjau rasti labai daug prasmės Biblijoje. Man patiko sinoptiniai gospelai ir anksčiau, bet kol aš neturėjau asmeninių ryšių su Dievu, man nerūpėjo Pauliaus laiškai. Dabar aš matau savo gyvenimo atspindį toje Knygoje- kartais taip tiksliai, kad net skaudu. Nuodėmė anksčiau manęs nejaudino, nes aš maniau, kad esu gana doras žmogus. Bet kuo daugiau aš sužinodavau apie Dievą, tuo daugiau stebėjausi, kad Jis vis dar nori būti su manimi! Neminint to, kaip jaučiau didėjantį dėkingumą už Dievo Avinėlį, kuris panaikina pasaulio nuodėmes...Kitas kerintis dalykas yra tai, kad prieš tapdama krikščione, aš jaudinausi, kad turiu išmesti savo smegenis. Visai ne! Iš tiesų, tai krikščionybė išmokė mane loginio ir kritinio mąstymo. Aš pradėjau pastebėti dalykus, kurie buvo nematomi man anksčiau, kaip paslėptos prielaidos ir netgi loginės klaidos „normaliame“, pasaulietiniame mąstyme. Aš taip pat pamenu gėdingą jausmą, kuris apėmė mane, kai aš atradau krikščionybės mąstytojų pasaulį. O, visi tie nuostabūs protai! Kokia arogantiška, kvaila ir naivi aš buvau, palyginus su jais!

Žinoma, viskas nebuvo taip paprasta, toli gražu iki to. Dabar aš turiu susidurti su išankstiniais nusistatymais, kurių aš turėjau- tai tarnauja man tinkamai, ar ne? Klaidingų nuomonių apie Dievą ir krikščionybę gausu. Aš girdėjau viską nuo „puiku, jei tavo vaizduotė suteikia tau laimės“ iki „krikščionė? Ar tai reiškia, kad tu tapsi vienuole? ir „religija *#&%'s tavo smegenis!'' Aš netekau dviejų susirašinėjimo draugų, kurie, turbūt, manė, kad aš jiems siūsiu traktakus vietoje laiškų. Apmaudas ir mandagi apatija, psichologiniai paaiškinimai ir reliativizmas... Gana smalsu, kuo labiau aš įsibauginu nuo gospelų, tuo drąsesne jie mane daro. Jei pasaulis gėdinasi Jėzaus, bent jau aš to nedarau!

Aš taip pat mačiau, kad mes krikščionys esame geriausios ir blogiausios Kristaus rekomendacijos šiame pasaulyje. Aš sutikau daug nuostabių tikrų mokinių, bet taip pat ir tokių, kurie verčia mane jaustis nepatogiai, kad mes nešiojame tą patį vardą. Aš kartais svarstau, kuriai grupei priklausau aš. Aš jau nebe taip jaudinuosi dėl savo įvaizdžio, bet mano nuolatine malda tapo žodžiai: „Jėzau, bent jau neleisk man elgtis taip, kad daryčiau gėdą Tavo vardui“. Bet kitą dieną aš viską pamirštu ir imu pykti ant Dievo, kad nesuteikia man asmeninės sėkmės ar, paprastai tariant, laimės. Kol kas po kiekvieno nusivylimo ar įniršio proveržio Jis visada manęs klausia: „Ar tu to nori? Ar tu geriau atsisakysi Manęs ir pasiimsi tuos dalykus, kurių trokšti?“. Ir kiekvieną kartą aš turiu atsakyti: „Ne, nenoriu“.

Nes tai neįmanoma. Jei aš apleisiu Jį, nebus, kur eiti. Jei aš paliksiu Kristų, aš daugiau nebebūsiu savimi, o tik gyvas lavonas. Tai buvo vienintėlė tiesa, kurią aš supratau labai anksti, ir vėliau, kai aš radau ją Biblijoje, buvau ir priblokšta, ir patenkinta.

„Nes jūs mirėte, ir jūsų gyvenimas dabar yra su Kristumi Dieve.“(Col. 3:3)

Arnold Neumaier ([email protected])

Original article: https://www.mat.univie.ac.at/~neum/sciandf/eng/leena.html

Best WoW Cataclysm Gold offers for the best price and delivery time.