Rinkimų kolegija: Tvirtovė prieš Sukčiavimą

Richard B. Darlington

Cornell Universitetas

Nesuskaičiuojamas skaičius komentatorių pareiškė, kad Amerikos Rinkimų Kolegija yra pasenęs anachronizmas, ir pasiūlė rinkti Amerikos prezidentus paprasta balsų dauguma. Aš tvirtinu, kad Rinkimų Kolegija turi daugiau pranašumų, kurie yra nesuprasti. Mano susidomėjimą šia sritimi sukėlė Willo Hivelio straipsnis apie Alaną Natapoffą populiariame žurnale (1996) ir vienas techninis dokumentas, kurį Natapoffas mielai man atsiuntė (1996). Tačiau, aš neapsistosiu ties šiais straipsniais, išskyrus pasakymą, kad aš nesutinku su dauguma jų argumentų ir aš tikiu, kad Natapoffo “balsavimo galios” koncepsija yra smarkiai ydinga. Natapoffas siekia maksimizuoti individualią “balsavimo galią” kartu suteikiant vienodą galią individams. Kaip buvo pažymėta laiškuose Discover žurnalo redaktoriui (1997, kovas), šis tikslas iš tikrųjų gali būti pasiektas atsitiktinai pasirinkus vieną rinkėją, kuriam vienam būtų leista įvardinti naują prezidentą--akivaizdžiai nemaloni procedūra. Mano manymu, Natapoffo atsakymas į šį argumentą yra neįtikinantis. Taip pat, šiuose straipsniuose Natapoffas aiškiai vengia rinkimų sukčiavimo problemos, kuri, man atrodo, yra vienintelis svarbus argumentas Rinkimų Kolegijos Amerikos prezidento rinkimų sistemos naudai.

Svarbu yra atskirti dvi sukčiavimo rūšis. Aš pavadinsiu tai mažumos sukčiavimu, kai mažuma valstijoje sugeba sukčiaujant surinkti pakankamai papildomų balsų, kurie leidžia jai atrodyti kaip daugumai. Aš pavadinsiu tai daugumos sukčiavimu, kai dauguma sugeba padaryti taip, kad atrodytų didesnė nei iš tikrųjų yra, kai padidina savo kandidato balsų skaičių nuo 60% iki 70%. Daugumos sukčiavimas yra, greičiausiai, lengvesnis nei mažumos sukčiavimas: kad mažumos sukčiavimas pavyktų, ji turi apkvailinti savo valstijos daugumos partiją, kuri, tikriausiai, kontroliuoja rinkimų mechanizmą. Daugumos sukčiavimas reikalauja tik, kad partija, kuri, tikriausiai, kontroliuoja rinkimų mechanizmą, sugebėtų apkvailinti arba nutildyti grupę, kuri jau ir taip yra mažuma. Todėl daugumos sukčiavimas atrodo žymiai pavojingesnis. Todėl verta pažymėti, kad daugumos ir mažumos sukčiavimas turi absoliučiai skirtingą poveikį rinkimų kolegijos ir daugumos-valdymo sistemoms. Rinkimų kolegijos sistemoje daugumos sukčiavimas neturi jokio pranašumo; verta bandyti tik mažumos sukčiavimą. Bet daugumos-valdymo sistemoje daugumos sukčiavimas yra toks pats veiksmingas kaip ir mažumos sukčiavimas--kandidato balsų padidinimas valstijoje nuo 60% iki 70% padeda nacionaliniuose rinkimuose taip pat, kaip ir balsų padidinimas nuo 30% iki 40% ar nuo 45% iki 55%. Taigi pagal rinkimų kolegijų sistemą paprasčiausias sukčiavimo būdas yra visiškai nenaudingas, kai tuo tarpu, daugumos-valdymo sistemoje tai yra taip pat efektyvu, kaip ir kiti sukčiavimo būdai.

Ši problema apsunkina pati save. Žmonės, kurie gyvena daugumos-valdymo sistemoje, greitai atpažins visus šiuos požymius. Pasvarstykime apie grupę valstijų, kurios visos turi gana nevienodą socialinį ir politinį klimatą, tokias, kaip Meinas, Niu Jorkas, Pietų Karolina, Florida, Luiziana, Ilinojus, Kalifornija ir Montana. Kiekvienos iš šių valstijų gyventojai mano, kad likusių kitų valstijų gyventojai nuo jų skiriasi. Taigi Kalifornijos žmonėms natūraliai kyla klausimas, ar rinkimai Niujorke vyksta sąžiningai, ar 70% marža Rytų kandidatui į prezidentus buvo pasiekta iš dalies dėl sukčiavimo. Todėl greitai atsirastų reikalavimas nacionalizuoti visą rinkimų sistemą ir tas, greičiausiai, būtų padaryta.

Bet tai duoda visiškai naują sukčiavimo galimybę---federalinių pareigūnų sukčiavimą. Kai suskaičiuojame aukščiausių federalinių pareigūnų, kurie atsidūrė kalėjime per pastaruosius 25 metus, skaičių, ir galvojame, kad prezidento rinkimų laimėjimas yra labiausiai viliojantis prizas, mes turime truputį vilties, kad nacionalizuotas rinkimų mechanizmas veiktų sąžiningai. Viena iš svarbių mūsų dabartinės prezidento rinkimų sistemos savybių yra, kad federalinė valdžia neturi jokios faktiškos sistemos kontrolės. Jei esantis prezidentas dėl karo ar socialinės suirutės pasirinko „atidėti“ kitus rinkimus, jam gali pavykti, jei bus nacionalizuota sistema. Bet esant dabartinei sistemai, jo nuomonė turi mažai įtakos, nes visas rinkimų mechanizmas yra atskirų valstijų rankose. Šis scenarijus nėra toks baisus, kaip kai kurie gali pamanyti; Ričardo Niksono pirmos prezidento kadencijos metu (1969-1973) kai kurie liberalai įtarė, kad Niksonas galvoja apie pasinaudojimą tuometine suirute kaip pretekstu “atidėti” 1972 m. rinkimus. (Man nereikia istorinės citatos šiam klausimui; aš buvau ten ir viską aiškiai atsimenu. Aš pamenu, kad apie tai buvo diskutuojama mažame liberalų politikos naujienlaiškyje, pavadintame I. F. Stone's Weekly.) Kaip paiškėjo, respublikonai sugebėjo ištraukti visai kitokio tipo nešvarų triuką, daryti įtaką demokratų pirmininkams, kad būtų nominuotas silpniausias pagrindinis demokratų varžovas (George'as McGovernas), su prognozuojamu rezultatu, kad Niksonas nušluos rinkimus, likus mažiau nei dviems metams iki jo nesąžiningumo atskleidimo ir jis bus priverstas atsistatydinti.

Įtemptu metu, tokiu kaip prieš 1972 m. rinkimus, rimtas įtarimas dėl sukčiavimo balsuojant federaliniu lygmeniu kontroliuojamuose prezidento rinkimuose galėjo sukelti didelių socialinių neramumų ir galbūt net pilietinį karą. Taigi svarbiausias vienintelis punktas apie mūsų prezidentų pasirinkimo sistemą yra tas, kad ji pirmiausia turi likti valstijų rankose. Dėl šios priežasties, nėra jokios rimtos alternatyvos Rinkimų Kolegijai.

Nuorodos

Hively, Will. Math against tyranny. Discover, November 1996. Natapoff, Alan. A mathematical one-man one-vote rationale for Madisonian presidential voting based on maximum individual voting power. Public Choice, 259-273, 88, 1996.

Original Article: http://node101.psych.cornell.edu/Darlington/electorl.htm

At Eldorado.gg you can buy cheap WoW Cataclysm Accounts!