Mogolų imperija

Vinay Lal

Tamerlano (Timūro) proanūkis Babūras, kuris iš motinos pusės buvo kilęs iš garsiojo Čingischano, Indijos gubernatoriaus prašymu atvyko į Indiją 1526 m., šiam siekiant sulaukti Babūro pagalbos kovoje su Ibrahimu Lodžiu, paskutiniuoju Delio Sultonato vadovu. Babūras nugalėjo Lodį Panipate, netoli Delio ir taip įkūrė Mogolų imperiją Indijoje. Babūras valdė iki 1530 m., o jį pakeitė jo sūnus Humajūnas, kuris suteikė imperijai pirmuosius išskirtinius bruožus. Tačiau būtent Humajūno sūnus Akbaras Didysis yra laikomas imperijos šlovės nešėju. Akbaras imperiją valdė 1556–1605 m. ir į vakarus ją išplėtė iki Afganistano, o į pietus iki Godavari upės. Akbaras, nors ir buvo musulmonas, yra prisimenamas kaip tolerantiškas valdovas ir netgi įkūrė naują tikėjimą Din-i-Ilahi („Dieviškasis tikėjimas“), kuriuo buvo bandoma sulieti islamą su induizmu, krikščionybe, džainizmu ir kitais tikėjimais. Jis palenkė induistus į savo pusę, paskirdamas juos svarbiomis karinėmis ir civilinėmis pareigomis, suteikdamas jiems garbingus postus ir vedęs induistų princesę.

Princo Salimo (Jahangiro) gimimo šventė.Mogolai, apie 1590 metus.

Akbarą pakeitė jo sūnus Salimas, kuris gavo Džahangyro titulą. Savo valdymo metais (1605–1627) Džahangyras įtvirtino savo tėvo pasiektus laimėjimus. Jam valdant klestėjo dvariška mogolų kultūra; kaip ir jo prosenelis Babūras, jis domėjosi sodais, o Mogolų tapyba tikriausiai pasiekė aukščiausią tašką Džahangyro laikais. Džahangyras vedė Nur Jahan, „Pasaulio šviesą“, 1611 m. Netrukus po jo mirties 1627 m. spalį sostą perėmė jo sūnus Džahanšachas. Jis paveldėjo didžiulę ir turtingą imperiją; ir šimtmečio viduryje tai buvo bene didžiausia imperija pasaulyje, demonstruojanti dar anksčiau nematytą centralizuotą kontrolę. Džahanšachas paliko nepaprastai turtingą architektūrinį palikimą, į kurį įeina Tadžmahalas ir senasis Delio miestas Shahjahanabad. Manoma, kad 1658 m., jis atgulė amžinam poilsiui, o tarp keturių jo sūnų kilo karas dėl sosto. Du pagrindiniai pretendentai į sostą buvo Darašuko, už kurį kovojo tie didikai ir karininkai, kurie buvo įsipareigoję laikytis ankstesnių valdovų eklektiškos politikos, ir Aurangzebas, kurį palankiai vertino galingi vyrai, labiau linkę paversti Mogolų imperiją islamiška valstybė, kuriai galiotų Šariato teisė. Kovą dėl sosto laimėjo Aurangzebas ir nors Mogolų imperija pirmaisiais jo ilgo valdymo metais (1658–1707) dar toliau plėtėsi, XVII amžiaus pabaigoje imperija pradėjo irti.

Aurangzebas išlieka labai prieštaringai vertinama figūra, ir joks monarchas nėra dažniau minimas komunalistinės Indijos istorijoje. Musulmonų istorikai juo žavisi už Šariato teisės įvedimą ir už Akbaro vykdomos politikos panaikinimą; tarp induistų, pasauliečių ir istorikų jis prisimenamas kaip musulmonų fanatikas ir didvyris. Toli nusidriekusi Aurangzebo imperija galiausiai išvengė jo gniaužtų, ir atrodo, kad tai sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp valstiečių. Po Aurangzebo mirties 1707 m. daugelis jo vasalų įsitvirtino kaip suverenūs valdovai ir taip prasidėjo vadinamųjų „valstybių įpėdinių“ laikotarpis. Mogolų imperija gyvavo iki 1857 m., tačiau jos valdovai po 1803 m. buvo Rytų Indijos bendrovės pensininkai. Paskutinis imperatorius, Bahaduršachas II, buvo teisiamas už tariamą vadovavimą 1857 m. sukilimo sukilėliams ir maišto kurstymą. Jis buvo nuteistas ir nugabentas į Rangūną, kad likusį savo gyvenimą praleistų svetimoje žemėje.

Mogolų imperija, 1526 to 1707 Šaltinis: F. Robinson, Atlas of the Islamic World since 1500 (Oxford, 19822), p.59.

Papildoma literatūra:

Habib, Irfan. The Agrarian System of Mughal India. London, 1963.

Habib, Irfan. An Atlas of the Mughal Empire. Delhi, 1982.

Qureshi, I. H. The Administration of the Mughal Empire. Karachi, 1966.

Richard, John F. The Mughal Empire. Vol. I, Part 5, of the New Cambridge History of India. Cambridge: Cambridge University Press, 1993.

Copyright, Vinay Lal 2001

Original article: https://southasia.ucla.edu/history-politics/mughals-and-medieval/