John F. Kihlstrom
Pastaba: šis tekstas parengtas Hilgard's Introduction to Psychology, 13th Ed., jį parašė R. Atkinson, R.C. Atkinson, E.E. Smith, D.J. Bem, & S. Nolen-Hoeksema. New York: Harcourt Brace Jovanovich, 2000, ir buvo paskelbtas ir pataisytas 14-ajame (2003 m.) ir 15-ajame leidime (2009 m.). Čia paskelbta versija buvo atnaujinta nuo pirminio leidimo.
Jei XX amžius buvo „Amerikos amžius“, tai jis buvo ir Zigmundo Froido amžius (Roth, 1998). Su tokiomis knygomis kaip „Sapnų interpretacija“ (1900) (angl.The Interpretation of Dreams), „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (1901) (angl. The Psychopathology of Everyday Life) ir „Įvadinės psichoanalizės paskaitos“ (1915–1916) (angl.Introductory Lectures on Psycho-Analysis), kurios sulaukė didelės sėkmės ir populiarumo, Froidas pakeitė mūsų požiūrį į save pačius. Jei Kopernikas parodė, kad Žemė nėra visatos centras, o Darvinas tikino, kad žmonės yra kilę iš „žemesnių“ gyvūnų, Froidas teigė įrodęs, kad žmogaus patirtį, mintis ir veiksmus lemia ne mūsų sąmoningas racionalumas, o neracionalios jėgos, nepriklausomos nuo mūsų sąmoningumo ir kontrolės – jėgos, kurias galima suprasti ir valdyti tik plataus terapinio proceso, kurį jis pavadino psichoanalize, pagalba.
Froidas taip pat pakeitė žodyną, kurio pagalba mes suprantame save ir kitus. Prieš atversdami šį vadovėlį jau žinojote apie id ir superego, penio pavydą ir falų simbolius, kastracijos baimę ir Edipo kompleksą. Populiariojoje kultūroje psichoterapija iš esmės yra tapatinama su psichoanalize. Froido teorija, dėmesį skirianti dviprasmiškų įvykių interpretacijai, yra „postmodernaus“ požiūrio į literatūros kritiką, pavyzdžiui, dekonstrukciją, pamatas. Labiau nei Einšteino ar Vatsono ir Kriko, labiau nei Hitlerio ar Lenino, Ruzvelto ar Kenedžio, labiau nei Pikaso, Elioto ar Stravinskio, labiau nei Bitlų ar Bobo Dylano, Froido įtaka šiuolaikinei kultūrai buvo gili ir ilgalaikė.
Froido kultūrinė įtaka, bent jau netiesiogiai, yra paremta prielaida, kad jo teorija yra moksliškai pagrįsta. Tačiau moksliniu požiūriu klasikinė Froido psichoanalizė yra mirusi ir kaip minčių teorija, ir kaip terapijos būdas (Crews, 1998; Macmillan, 1996). Jokie empiriniai įrodymai nepatvirtina jokio konkretaus psichoanalitinės teorijos teiginio, pavyzdžiui, kad vystymasis vyksta oraliniu, analiniu, faliniu ir genitaliniu etapais arba, kad maži berniukai geidžia savo motinų ir nekenčia bei bijo savo tėvo. Jokie praktiniai įrodymai nerodo, kad psichoanalizė yra veiksmingesnė už kitas psichoterapijos formas, tokias kaip sistemingas desensibilizacijos ar pasitikėjimo ugdymas. Jokie empiriniai įrodymai nenurodo, kokie mechanizmai, kuriais psichoanalizė pasiekia savo poveikį, yra tie, kurie yra konkrečiai pagrįsti teorija, pavyzdžiui, perkėlimas ir katarsis.
Žinoma, Froidas gyveno tam tikru laikotarpiu, ir galima teigti, kad jo teorijos buvo pagrindžiamos, kai jos buvo taikomos Europos kultūrai praėjusio amžiaus sandūroje, net jei jos nebėra tinkamos šiandien. Tačiau naujausios istorinės analizės rodo, kad Froidas sistemingai iškraipė savo tiriamos medžiagos aiškinimą bei buvo šališkas savo pasąmoningo konflikto ir vaikiško seksualumo teorijoms ir kad jis neteisingai interpretavo ir klaidingai pateikė turimus mokslinius įrodymus. Froido teorijos nebuvo tik jo laikotarpio produktas: jos buvo klaidinančios ir neteisingos net ir tada, kai jis jas paskelbė.
Harvardo medicinos mokyklos psichologas Driu Vestenas(1998) sutinka, kad Froido teorijos yra archajiškos ir pasenusios, tačiau teigia, kad jo palikimas gyvuoja daugelyje teorinių teiginių, kurie yra plačiai pripažinti mokslininkų: pasąmoningų psichinių procesų egzistavimas; konflikto ir dvilypiškumo svarba elgesyje; suaugusios asmenybės ištakos vaikystėje; mentalinės reprezentacijos kaip socialinio elgesio tarpininkas; ir psichologinio vystymosi etapai. Tačiau kai kurie iš šių teorinių teiginių yra diskutuotini. Pavyzdžiui, nėra įrodymų, kad vaikų auklėjimo praktika turėtų ilgalaikį poveikį asmenybei. Dar svarbiau, kad Westen argumentas aplenkia klausimą, ar Froido požiūris į šiuos dalykus buvo teisingas. Viena yra sakyti, kad pasąmoningi motyvai vaidina svarbų vaidmenį elgesyje. Visai kas kita sakyti, kad kiekviena mūsų mintis ir kiekvienas poelgis yra skatinamas nuslopintų seksualinių ir agresyvių potraukių; kad vaikai puoselėja erotinius jausmus priešingos lyties tėvams; kad jauni berniukai yra priešiški savo tėvams, kuriuos jie laiko varžovais dėl savo motinų meilės. Tuo tikėjo Froidas ir, kiek galime pasakyti, jis klydo visais atžvilgiais. Pavyzdžiui, pasąmoningas protas, atskleistas laboratoriniuose automatizmo ir numanomos atminties tyrimuose, niekuo nepanašus į psichoanalitinės teorijos pasąmoningą protą (Kihlstrom, 1999).
Vestenas taip pat teigia, kad pati psichoanalitinė teorija pasikeitė ir patobulėjo nuo Froido laikų ir todėl nėra sąžininga psichoanalizę taip stipriai sieti su Froido nuslopintų, vaikiškų, seksualinių ir agresyvių potraukių vizija. Tai yra tiesa ir istorinis faktas, kad vadinamoji „ego psichologija“ padėjo išsaugoti daugumą to, kas buvo įdomu psichologijoje radikalaus biheviorizmo „tamsiaisiais amžiais“ (Kihlstrom, 1994). Bet vėlgi, taip išvengiama klausimo, ar Froido teorijos yra teisingos. Be to, išlieka atviras klausimas, ar šios „neo-Froido“ teorijos yra labiau pagrįstos nei prieš jas buvusios klasikinės Froido teorijos. Pavyzdžiui, visiškai neaišku, ar Eriko Eriksono psichologinio vystymosi etapų teorija yra labiau pagrįsta nei Froido.
Nors Froidas padarė didžiulį poveikį XX amžiaus kultūrai, jis buvo našta XX amžiaus psichologijai. Plačios temos, į kurias gilinasi Vestenas, jau buvo psichologijos srityje prieš Froidą arba atsirado neseniai, nepriklausomai nuo jo įtakos. Geriausiu atveju Froidas psichologams yra tik istorinės reikšmės figūra. Kalbos ir literatūros fakultetuose apie jį geriau mokomasi kaip apie rašytoją, o ne kaip apie mokslininką, psichologijos fakultetuose. Psichologai gali apsieiti ir be jo.
Šaltiniai:
Crews, F.C. (Ed.). (1998). Unauthorized Freud: Doubters Confront a Legend. New York: Viking.
Kihlstrom, J.F. (1994). Psychodynamics and social cognition: Notes on the fusion of psychoanalysis and psychology. Journal of Personality, 62, 681-696.
Kihlstrom, J.F. (1999). The psychological unconscious. In L.R. Pervin & O. John (Eds.), Handbook of Personality, 2nd ed. (pp. 424-442). New York: Guilford.
Macmillan, M.B. (1996). Freud Evaluated: The Completed Arc. Cambridge, Ma.: MIT Press.
Roth, M. (1998). Freud: Conflict and Culture. New York: Knopf.
Westen, D. (1998). The scientific legacy of Sigmund Freud: Toward a psychodynamically informed psychological science. Psychological Bulletin, 124, 333-371.
Original article: https://www.ocf.berkeley.edu/~jfkihlstrom/freuddead.htm