Išvada, kodėl mažai riebalų turinti dieta ir statinai gali sukelti Alzheimerio ligą

Stephanie Seneff

[email protected]

Gruodžio 15, 2009

Santrauka

Alzheimerio liga yra pražūtinga liga, kurios dažnumas akivaizdžiai auga Amerikoje. Deja, reikšmingos sumos tyrimams skirtų pinigų šiuo metu yra išleidžiamos bandant išsiaiškinti, kas sukelia Alzheimerio ligą. ApoE-4 genas, tam tikras apolipoproteino apoE alelis, yra žinomas kaip rizikos faktorius. Kadangi apoE genas vaidina itin svarbų vaidmenį pernešant cholesterolį ir riebalus į smegenis, galima kelti hipotezę, kad nepakankamas kiekis riebalų ir cholesterolio smegenyse, turi įtakos ligos procesui. Neseniai atliktame tyrime, nustatyta, kad Alzheimerio liga sergantys pacientai turi tik šeštadalį laisvųjų riebalų rūgščių koncentracijos smegenų skystyje palyginus su tais, kurie neserga šia liga. Lygiagrečiai, tampa labai aišku, kad cholesterolis plinta smegenyse, ir kad tai vaidina svarbų vaidmenį tiek nervinių signalų perdavimui sinapsėje, tiek išsaugant sveikas mielino apvalkalo nervines skaidulas. Nustatyta, kad ypač daug riebalų turinti (ketogeninė) dieta pagerina pažinimo gebėjimus Alzheimerio liga sergantiems pacientams. Šis ir kiti žemiau pateikti pastebėjimai veda prie išvados, kad mažai riebalų turinti dieta ir medikamentinis gydymas statinais padidina jautrumą Alzheimerio ligai.

1. Įžanga

Alzheimerio liga yra pražūtinga liga, kuri po truputį atima protą dešimtmečių bėgyje. Ji prasideda nuo keistų atminties spragų ir vėliau nuolat gadina gyvenimą, kol pasiekiamas taškas, kai žmogui tampa reikalinga priežiūra visą parą. Turint sunkią Alzheimerio ligos formą, žmogus lengvai ima klajoti ir gali pasiklysti, taip pat gali netgi nepažinti savo tikros dukters. Alzheimerio liga truputį buvo žinoma dar prieš 1960 m., bet šiandien ji gąsdina, kad visiškai sugriaus sveikatos apsaugos sistemą JAV. Šiuo metu Amerikoje Alzheimerio liga serga virš 5 mln. žmonių. Vidutiniškai, žmogaus, virš 65 metų amžiaus ir sergančio Alzheimerio liga, sveikatos apsauga kainuoja tris kartus brangiau, nei to, kuris neserga. Dar labiau nerimą kelia, kad Alzheimerio ligos plitimas vis didėja. Dr. Murray Waldman išstudijavo epidemiologinius duomenis lygindamas Alzheimerio ligą su šonkaulių lūžiais per pastaruosius 50 metų (52). Nerimą kelia, kad kol šonkaulių lūžių dažnumas ( jų paprastai daugėja senyvame amžiuje) didėjo tik linijiniu greičiu, o sergamumas Alzheimerio liga augo eksponentiškai 1960 – 2010 m.(15). Vien tik per 2000-2006 metų laikotarpį mirštamumas nuo Alzheimerio ligos išaugo 47 proc. JAV, tuo tarpu , mirštamumas nuo širdies ligų, širdies vėžio, prostatos vėžio ir insulto sumažėjo 11 proc. Augimas labiausiai pastebimas tarp ilgiau gyvenančių žmonių: mirštamumas nuo Alzheimerio ligos išaugo 30 proc. tarp asmenų, sulaukusių 85 metų ir daugiau per 200-2005 metų laikotarpį (2). Galiausiai, tikėtina, kad tai yra nepakankamas įvertinimas, nes daugelis žmonių, kenčiančių nuo Alzheimerio, galiausiai miršta nuo ko nors kito. Jūs greičiausiai turite artimą draugą ar giminaitį, kuris serga Alzheimerio liga. Dabartinis mūsų gyvenimo būdas padidina tikimybę pasiduoti Alzheimeriui. Mano įsitikinimu, du pagrindiniai veiksniai yra dabartinė mažai riebalų turinčios dietos manija kartu su nuolat besiplečiančiu statino preparatų naudojimu. Man ir kitur teko diskutuoti, kad mažai riebalų turinti dieta gali būti ir pagrindiniu faktoriumi, kuris sukelia autizmo ir ADHD sindromo tarp vaikų augimą. Taip pat teigiau, kad nutukimo epidemiją ir su ja siejamo metabolinio sindromo dažnėjimą galėjo sukelti pernelyg didelė mažai riebalų turinčios dietos praktika. Be Alzheimerio ligos, statinai gali prisidėti ir prie daugelio kitų rimtų sveikatos sutrikimų atsiradimo, tokių kaip sepsis, širdies nepakankumas, vaisiaus pažeidimas, vėžys, kaip aš čia ir teigiu. Aš manau, kad ateityje tendencija tik blogės, nebent mes iš esmės pakeisime savo požiūrį į „sveiką gyvenimo būdą“. Šiame straipsnyje išreikštos idėjos yra plačių tyrimų internete rezultatas, kuriuos aš atlikau, bandydamas suprasti Alzheimerio ligos vystymosi procesą. Deja, nors didžiulės sumos pinigų yra išleidžiamos Alzheimerio ligos tyrimams, aiškios priežastys vis dar yra nesuprantamos. Tačiau, daug įdomių idėjų yra skelbiama spaudoje ir dėlionės detalės pradeda susidėlioti į nuoseklų paveikslą. Tyrinėtojai tik neseniai atrado, kad riebalų ir cholesterolio labai trūksta Alzheimerio liga sergančiųjų smegenyse. Paaiškėjo, kad riebalai ir cholesterolis yra gyvybinės smegenų medžiagos. Smegenys sudaro tik 2 proc. žmogaus kūno masės, bet jose yra net 25 proc. viso cholesterolio. Cholesterolis yra būtinas perduodant nervų signalus ir kovojant su infekcijomis. Labai svarbi delionės detalė yra genetinis žymeklis, vadinamas „apoE-4“, kuris lemia Alzheimerio ligą. ApoE vaidina pagrindinį vaidmenį riebalų ir cholesterolio transportavime. Yra žinomi 5 skirtingi apoE ( dažniausiai vadinami „aleliais“) variantai, iš kurių paženklinti „2“, „3“ ir „4“ yra labiausiai paplitę. Įrodyta, ApoE-2 šiek tiek kovoja prieš Alzheimerį; apoE-3 yra dažniausiai sutinkamas „numatytas“ alelis, ir apoE-4, kurį turi 13-15 proc. gyventojų, yra alelis, kuris labiausiai siejamas su Alzheimerio rizikos padidėjimu. Žmogus, kuris paveldėjo apoE-4 geną iš abiejų savo tėvų, turi dvidešimt kartų didesnę tikimybę, kad susirgs Alzheimerio liga. Supratimas, kad apoE atlieka daug vaidmenų žmogaus kūne, tapo pagrindiniu žingsniu, vedančiu prie mano pasiūlytos mažai riebalų turinčios dietos/statinų teorijos.

2. Fonas: Smegenų biologija 101

Nepaisant mano bandymų parašyti šį straipsnį, suprantamą ne tik ekspertams, vistiek tenka supažindinti jus su pagrindinėmis žiniomis apie smegenų struktūrą ir skirtingų smegenų ląstelių funkcijomis. Paprasčiausiai, galima pasakyti, kad smegenis sudaro du pagrindiniai komponentai: pilkoji medžiaga ir baltoji medžiaga. Pilkoji medžiaga apima neuronų kūnus, tame tarpe ląstelių branduolį, o baltąją medžiagą sudaro daugybė „laidų“, jungiančių neuronus. Laidai, vadinami aksonais, gali būti gana ilgi, kad sujungtų, pavyzdžiui, priekinės žievės (aukščiau akių) neuronus su neuronais, atsakingais už atmintį ir judėjimą, kurie yra giliai viduje. Aksonai figuruos šiame straipsnyje ir toliau, nes jie yra padengti riebaline medžiaga, vadinama mielino apvalkalu, ir šis izoliacinis sluoksnis yra laikomas neveiksmingu Alzhaimerio ligai. Neuronai gauna signalus per aksonų sankryžas, vadinamas sinapses. Pranešimai perduodami iš vieno neurono kitam ir įvairūs neuortransmiteriai, tokie kaip dopaminas ir GABA, daro skatinančią ar slopinančią įtaką signalų stiprumui. Papildomai kiekvienam aksonui, neuronai paprastai turi keletą daug trumpesnių nervinių puoštų, vadinamų dendritais, kurių darbas yra priimti ateinančius signalus iš skirtingų šaltinių. Tam tikru momentu gaunami signalai, iš kelių šaltinių yra integruojami į ląsteles ir priimamas sprendimas, ar signalo stiprumas viršija ribą, tokiu atveju, neuronas atsako elektrinių impulsų seka, kuri yra perduodama per aksonus į galimą tolimą paskirties vietą. Papildomai neuronams, smegenyse yra didelis pagalbinių ląstelių, vadinamų gliuzinėmis ląstelėmis, skaičius, kurios rūpinasi neuronų priežiūra ir maitinimu. Trys pagrindiniai gliuzinių ląstelių tipai bus svarbūs šiame straipsnyje: mikroglija, astrocitai ir oligodendrocitai. Mikroglija yra baltųjų kraujo ląstelių ekvivalentas. Jos kovoja su infekcijų sukėlėjais, tokiais kaip bakterijos ir virusai bei stebi neuronų sveikatą, priimdami gyvybės ir mirties sprendimus: programuojant tam tikrą neuroną apoptozei (su susinaikimo tikslu), jeigu pasirodo, kad sutrikimas nebepataisomas arba yra užkrėstas organizmo, kuris per daug pavojingas, kad leisti jam klestėti. Astrocitai tolesniame pasakojime matomi labai aiškiai. Jie įsikūrę prieš neuronus ir yra atsakingi už adekvataus medžiagų tiekimo užtikrinimą. Graužikų centrinės nervų sistemos neuoronų kultūros tyrimai parodė, kad neuronai priklauso nuo astrocitų tiekiamo cholesterolio (40). Neuronams ypatingai reikia cholesterolio, tiek sinapsėje (50), tiek mielino apdangale (45), kad galėtų tinkamai perduoti signalus, o taip pat, kad būtų pirmoje gynybos linijoje kovojant su mikrobų invazija. Cholesterolis smegenims yra toks svarbus, kad astrocitai sugeba jį sintetinti iš bazinių ingridientų, tai sugebėjimas, kurio neturi dauguma kitų ląstelių. Taip pat jie aprūpina neuronus riebalų rūgštimis ir sugeba priimti trumpas riebalų rūgščių grandines ir suderinti jas taip, kad susiformuotų ilgesnės riebalų rūgščių grandinės, kurios yra ypatingai pastebimos smegenyse (7) (24) (36), ir perduoda jas į kaimyninius neuronus ir smegenų skystį. Trečias gliuzinių ląstelių tipas yra oligodendrocitai. Šių ląstelių specializacija yra užtikrinti, kad mielino apdangalas nebūtų pažeistas. Oligodendrocitai sintetina sieros turinčią riebalų rūgštį- sulfatidą iš kitų riebalų rūgščių tiekdamas joms smegenų skystį (9). Kaip paaiškėjo, sulfatidai yra svarbūs mielino apvalkalo palaikymui. Vaikai, gimę su gebėjimo metabolizuoti sulfatidą defektu, kenčia nuo laipsniškos demielizacijos ir staigaus motorinių ir pažinimo funkcijų netekimo, ko pasekoje ištinka ankstyvos mirtis, nesulaukus 5 metų amžiaus (29). Sulfatidų išeikvojimas yra vienas iš gerai žinomų aspektų, charakterizuojančių Alzheimerio ligą, net ankstyvaisiais etapais prieš pasireiškiant pažinimo funkcijų mažėjimui (18). Paaiškėjo, kad ApoE genas vaidina reikšmingą vaidmenį sulfatidų išlaikyme (19). Per žmogaus gyvenimą mielino apvalkalas turi būti nuolat išlaikomas ir atkuriamas. Tyrinėtojai tik dabar pradeda šią idėją vertinti, bet dvi susijusios su Alzhaimerio liga savybės yra prasta mielino apdangalo kokybė šalia drastiško riebalų rūgščių ir cholesterolio koncentracijos smegenų skystyje mažėjimo (38).

3. Cholesterolio ir lipidų valdymas

Papildant žinias apie smegenis, taip pat reikia žinoti apie procesus, kurių metu riebalai ir cholesterolis patenka į visus kūno audinius, ypatingą dėmesį skiriant smegenims. Dauguma ląstelių tipų gali naudoti arba riebalus, arba gliukozę (paprastą cukrų, gautą iš carbohidratų) kaip kuro šaltinį energijos poreikiams patenkinti. Tačiau, smegenys yra viena didelė išimtis iš taisyklės. Visos smegenų ląstelės, tiek neuronai, tiek gliuzinės ląstelės, nesugeba paversti riebalų kuru. Taip greičiausiai yra todėl, kad riebalai smegenims yra pernelyg brangūs. Mielino apvalkalas reikalauja pastovaus aukštos kokybės riebalų tiekimo, kad galėtų izoliuoti ir apsaugoti uždaruosius aksonus. Kadangi smegenims reikia, kad jų riebalai ilgai gyvuotų, svarbiausia yra apsaugoti juos nuo oksidacijos ( deguonies poveikio) ir nuo invazinių mikrobų. Riebalai būna įvairių formų ir dydžių. Vienas aspektas yra sotumo laipsnis, kuris susijęs su tuo, kiek dvigubų jungčių jis valdo- su sočiaisiais riebalais nei vienos, su mononesočiaisiais riebalais turi tik vieną, o su nesočiaisiais riebalais turi dvi ir daugiau. Deguonis sulaužo dvigubą jungtį ir oksiduoja riebalus, kas sukelia problemų smegenims. Dėl didesnio dvigubų jungčių kiekio nesotieji riebalai yra labiausiai pažeidžiami deguonies poveikio. Riebalai yra virškinami žarnyne ir chilomikronų, kurie yra, santykinai didelio rutulio formos ir su apsauginiu baltymų sluoksniu, pagalba yra pernešami į kraujotaką. Chilomokronai tiesiogiai tiekia kurą daugeliui ląstelių tipų, bet taip pat, gali nusiųsti į kepenis, kuriose riebalai yra surūšiuojami ir perdirbami į mažesnes daleles, kurias irgi sudaro dideli cholesterolio kiekiai. Šios dalelės vadinamos „lipoproteinais“, (toliau- LPP), kadangi sudėtyje yra sferinio apvalkalo baltymo ir lipidų (riebalų). Jeigu jums kada nors matavo cholesterolio kiekį, jūs tikriausiai girdėjote apie MTL (mažą LPP tankį) ir DTL (didelį LPP tankį). Jeigu jūs manote, kad tai skirtingi cholesterlio tipai, tai jūs klystate. Tiesiog yra dvi skirtingos cholesterolio ir riebalų talpyklos, kurios atlieka skirtingus vaidmenis organizme. Kaip matome pateiktoje diagramoje, yra ir keletas kitų LPP, pavyzdžiui LMTL (labai mažo tankio) ir VTL (vidutinio tankio). Šiame straipsnyje aš juos vadinsiu bendrai- XTL. Tarsi tai nebūtų pakankamai painu, yra dar vienas unikalus XTL, kuris randamas tik smegenų skystyje ir kuris teikia maistines medžiagas smegenims ir nervų sistemai. Jis kol kas neturi pavadinimo, tai aš jį vadinsiu „S-DTL“, nes dydžiu jis artimas DTL, o raidė „S“ pažymi, kad tai „apie smegenis“ (13). Kalbant apie XTL svarbu pažymėti, kad jis susideda iš visiškai skirtingų komponentų, kurių kiekvienas yra užprogramuotas specifiniams audiniams. Baltymų rinkinys, vadinamas „apolipoproteinais“ arba analogiškai „apoproteinais“ (sutrumpintai „Apo“) smarkiai kontroliuoja, kas ką gaus. Kaip matome iš chilomikronų schemos dešinėje, yra skirtingų Apo vaivorykštė kiekvienam įsivaizduojam taikymui. Bet XTL yra labiau specifinis lyginant su DTL, kuris turi „A“; MTL, kuris turi „B“ ir LMTL, kuris turi „B“ ir „C“ ir VTL, kuris turi tik „E“. Kiekvienas Apo turi specialias savybes, leidžiančias lipidų turinį pernešti į visas ląstelių membranas, kad ląstelės gautų priėjimą prie riebalų ir cholesterolio viduje. Vienintėlis Apo, keliantis susirūpinimą šio straipsnio kontekste yra apoE. ApoE yra labai svarbus, nes jis nurodo į Alzheimerio ligą. ApoE yra baltymas, t. y. aminorūgščių seka ir specifinė sudėtis yra padiktuota atitinkamos DNR baltymų kodavimo genų sekos. Tam tikri DNR kodų pakitimai veda prie transkribuotų baltymų gebėjimo atlikti savo biologines funkcijas sutrikimo. ApoE-4, alelis, siejamas su padidėjusia rizika susirgti Alzheimerio liga, yra nepajėgus atlikti savo darbo taip efektyviai, kaip kiti aleliai. Suprantant, kokios yra apoE funkcijos, galime geriau suprasti, kokios galimos pasekmės smegenims, jei savo funkcijas atlieka prastai, ir atlikti eksperimentinius tyrimus, kad išsiaiškinti, kokią įtaką sergančių Alzheimerio liga smegenims turi ApoE. Apie tai, kokį vaidmenį vaidina ApoE, galima suprasti, išsiaiškinus, iš kur jis kilęs. Kaip minėta anksčiau, tai yra vienintelis Apo B-DTL cerebrospinaliniame skystyje ir VTL kraujyje. Tik tam tikri ląstelių tipai sugeba jį sintetinti, iš kurių svarbiausi yra mūsų kepenų ir smegenų astrocitai. Astrocitai kuria ryšius tarp kraujo ir smegenų skysčio. Jie gali prižiūrėti lipidus ir cholesterolį kraujo smegenų barjere, naudojantis specialiu įrankiu- ApoE. Paaiškėjo, kad ApoE nerandamas MTL, jis nesijungia su MTL ir tai reiškia, kad astrocitai negali atrakinti MTL, tokiu pačiu būdu, kaip gali gauti prieigą prie VTL, taigi cholesterolis ir riebalų rūgštys, sudarančios MTL, yra neprieinamos astrocitams, tol kol ApoE funkcionuoja tinkamai. Astrocitai pakeičia lipidų formą ir juos perpakuoja ir išleidžia juos į smegenų skystį, kaip B-DTL ar paprasčiausiai kaip laisvas riebalų rūgštis, kurias įsisavina visos smegenų ir nervų sistemos dalys (13). Vienas svarbiausių pakeitimo žingsnių yra perdaryti riebalus į formas, patrauklesnes smegenims. Kad suprasti šį procesą, reikia žinoti apie kitus riebalų matmenis, nei vien tik prisotinimo laipsnį, t. y. apie jų ilgį. Riebalai susidaro iš susijusių anglies atomų, kuri yra kaip jų stuburas ir tikslus anglies skaičius tam tikruose riebaluose, nusako, ar ji trumpa, vidutinio ilgio ar ilga. Smegenys geriausiai dirba, kai riebalai yra ilgai, astrocitai, iš tikrųjų, gali trumpas riebalų grandines perdaryti į ilgesnes (24). Galutinis smegenų vaidmens aspektas priklauso nuo vietos, kurioje yra pirma polinesočiųjų riebalų dviguba jungtis, kuri išskiria omega-3 iš omega-6 (3 pozicija, 6 pozicija). Omega-3 riebalų smegenyse yra nemažai. Tam tikri omega-3 ir omega-6 riebalai yra nepakeičiamos riebalų rūgštys ir žmogaus organizmas nepajėgia jų sintetinti, todėl jie priklauso nuo mitybos. Todėl mėgstama sakyti, kad žuvis „padarys jus protingesniu“, nes šaltų vandenų žuvys yra geriausias omega-3 riebalų šaltinis. Dabar sugrįžkime prie XTL temos. Tai yra pavojinga kelionė iš kepenų į smegenis, nes tiek deguonies, tiek mikrobų kraujyje gausu. XTL apsauginį skydą sudaro LPP ir cholesterolis, kaip ir Apo, kuris kontroliuoja, kokios ląstelės galės priimti turinį, kaip pavaizduota diagramoje. Vidinį turinį sudaro esterifikuotas cholesterolis ir riebalų rūgštys, kartu su tam tikrais antioksidantais, kuriuos patogu transportuoti į ląsteles, „pakrautas“ į tą patį krovininį laivą. Esterifikacijos procesas yra technologija, kuri inertiškai pateikia riebalus ir cholesterolį, taip apsaugant juos nuo oksidacijos (51). Tačiau, apvalkale esantis cholesterolis, tyčia neesterifikuojamas, o tai reiškia, kad jis yra aktyvus. Viena iš jo funkcijų yra saugoti nuo bakterijų ir virusų invazijos (55). Cholesterolis yra pirmoje gynybos linijoje kovoje su mikrobais ir perspėja baltąsias kraujo ląsteles atakuoti, kai tik susuduria su pavojingais patogenais. Taip pat manona, XTL apvalkale esantis cholesterolis pats savaime veikia kaip antioksidantas (48). DTL daugiausiai sumažina lipidų ir cholesterolio kiekį, todėl jų darbas yra sugrąžinti tuščią apavalkalą atgal į kepenis. Kai ten cholesterolio kiekis bus atnaujintas, jis pateks į virškinimo sistemą kaip tulžies dalis, kuri yra pagaminta iš tulžies pūslės, kad padėtų virškinti nurytus riebalus. Bet žmogaus organizmas labai atsargiai saugo cholesterolio kiekį, nes 90 proc. cholesterolio perdirbama iš žarnyno atgal į kraują, susidenčio iš chilomikronų, nuo kurių prasidėjo mūsų pasakojimas apie riebalus. Apibendrinant, reikia pasakyti, kad riebalų ir cholesterolio paskirstymas žmogaus kūno ląstelęse yra sudėtingas procesas, kruopščiai organizuojamas, kad užtikrintų, jog kelionės tikslas bus saugiai pasiektas. Daugiausiai pavojai slypi kraujyje deguonies ir invazinių mikrobų pavidalu. Žmogaus organizmas suvokia cholesterolį kaip brangų krovinį ir labai atsargiai jį saugo, perdirbdamas iš žarnyno į kepenis, kad būtų tinkamai paskirstytas tarp XTL ir pristatytų cholesterolį ir riebalus audiniams, priklausančius nuo jų, daugiausiai smegenyse ir nervų sistemoje.

4. Santykiai tarp cholesterolio ir Alzheimerio ligos

Retrospektyvios studijos apie statinų industriją labai sėkmingai atspindi apsimetinėjimo žaidimą apie naudą aukštam cholesteroliui gaunamą naudą iš statinų, kurią aš apibūdinau straipsnio vietoje apie santykius tarp statinų, vaisiaus pažeidimo, sepsio, vėžio ir širdies nepakankamumo. Alzheimerio ligos atveju, jie žaidžia šį žaidimą atvirkščiai: kaltina cholesterolį dėl rimtų problemų, kurias, mano manymu, sukelia statinai. Statinų industrija ilgai ieškojo įrodymų, kad aukštas cholesterolis gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius. Jie ištyrė cholesterolio lygį tarp vyrų ir moterų, sulaukusių 50-100 metų per pastaruosius 30 ar daugiau metų, kad pamatytų, ar yra koreliacija tarp aukšto cholesterolio kiekio ir Alzheimerio ligos. Jie rado tik vieną statistiški reikšmingą santykį: vyrai, kurie turėjo aukštą cholesterolio kiekį, būdami 50 metų amžiaus, turėjo padidėjusį jautrumą, susirgti Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje (3). Statinų industrija džiaugėsi dėl šios išvados, reiškiančios, kad aukštas cholesterolis gali sukelti Alzheimerio ligą, ir, iš tiesų, jiems pasisekė, kad žurnalistai užkibo ant šio masalo ir platina idėją, kad jei aukštas cholesterolis sukelia Alzheimerį, tai statinai gali apsaugoti nuo Alzheimerio. Deja, egzistuoja nemažai internetinių puslapių (Cholesterolis nesukelia Alzheimerio ligos), kurie pateikia ilgą sąrašą priežasčių, nurodančių, kad ši idėja yra absurdiška. Penkiasdešimtmečiai vyrai, turintys aukštą cholesterolio kiekį, yra tarsi reklamos veidai statinų taikymui gydyme: visi tyrimai parodė statinų naudą, mažinant širdies širdies priepuolių skaičių tarp 50 metų sulaukusių vyrų. Aukštas cholesterolio kiekis teigiamai koreliuoja su ilgaamžiais žmonėmis, sulaukusiais daugiau kaip 85 metų amžiaus (54) ir buvo įrodyta, kad jis susijęs su geresnės atminties funkcionavimu ir sumažinta demencija (35). Priešinga situacija taip pat yra teisinga: yra koreliacija tarp krentančio cholesterolio ir Alzheimerio (39). Vėliau bus aptarta, kad pas žmones, sergančius Alzheimerio liga, yra sumažėjęs B-DTL kiekis, taip pat kaip ir smarkiai sumažėjęs riebalų rūgščių kiekis smegenų skystyje, t. y. mielino apvalkalas gauna skurdų cholesterolio ir riebalų tiekimą (38). Kaip matėme anksčiau, riebalų rūgštys yra labai svarbios sulfatidų, kurie yra susintetinti iš oligodendricitų, statybinės medžiagos, kad palaikytų mielino apvalkalą nepažeistą (29). Akivaizdu, kad reikia tyrimo, kuriame vyrai, sulaukę 50 metų amžiaus ir turintys aukštą cholesterolį, būtų padalinti į 3 grupes: tie, kurie niekada nenaudojo statinų; tie, kurie trumpalaikiškai naudojo mažas dozes; ir tie, kurie ilgą laiką naudojo dideles dozes. Tokį tyrimą atlikti nėra sunku, tiesą sakant, aš įtariu, kad kažkas tai jau netgi padarė. Bet jūs to niekada nesužinosite, nes statinų industrija užkasė rezultatus po žeme. Gana seniai atliktoje grupinėje studijoje Šiaurės Karolinos Nuolatinės Sveikatos Apsaugos Programos nariai tyrinėjo cholesterolio duomenis, gautus tarp 1964-1973 metų (46). 1994 m. jie ištyrė beveik dešimt tūkstančių programos dalyvių ir kompiuterizavo ambulatorinius demencijos diagnostikos atvejus ( Alzheimerio ligos ir kraujagyslių demencijos). Tyrimo objektai buvo žmonės, kuriems cholesterolio duomenų rinkimo metu buvo 40-45 m. Tyrinėtojai vos rado statistiškai reikšmingą rezultatą, kad 50 m. sulaukę žmonės, kuriems diagnozuota Alzheimerio liga turėjo aukštesnį cholesterolio rezultatą negu kontrolinė grupė. Vidutinė Alzheimerio ligonio pacientų vertė buvo 228,5, palyginti su 224,1 kontrolinės grupės pacientų. Visiems rūpimas klausimas iš Alzheimerio ligos grupės- kaip žmonės, kurie naudojo statinus atsilaikė prieš tuos, kurie nevartojo? Ypatingai nepagrįstai autoriai atmetė pastabą pastraipos viduryje: „informacija apie lipidų kiekį mažinantį gydymą, kurį siūlo, norint sumažinti demencijos riziką (31), nėra prieinama šiam tyrimui“. Galite būti tikri, kad jei yra nors žinomas vienas atvejis, kai statinai nepadėjo, tyrinėtojai prie šios informacijos nebus prileisti. Straipsnis, kuriuo remiamasi (šiame darbe nurodytas 44 nuorodoje) yra labai silpnas. Šio straipsnio santrauka yra pilnai atkartota čia Prieduose. Bet baigiamasis sakinys gerai viską susumuoja: „Atrodo, kad statinų vaidmuo užkertant kelią AD (Alzheimerio ligai) yra tikėtinas“. Tai geriausia, ką jie gali sugalvoti gindami poziciją, kad statinai gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos. Intuityvus paaiškinimas, kodėl aukštas cholesterolis jauname amžiuje gali koreliuoti su Alzheimerio ligos rzika, yra susijęs su apoE-4. Yra žinoma, kad žmonės, kurie turi šį alelį, turi ir aukštą cholesterolio kiekį jauname amžiuje (39), aš manau, kad tai yra organizmo gynybos sudedamoji dalis. Tikėtinas apoE-4 alelio sutrikimas, importuojant cholesterolį astrocitams, ir padidėjęs cholesterolio biologinis prieinamumas kraujyje kompensuoja šį trūkumą. Statinų vartojimas būtų paskutinis žingsnis šioje situacijoe.

5. Ar statinai sukelia Alzheimerio ligą?

Yra aiški priežastis, nusakanti, kodėl statinai skatina Alzheimerio ligą. Jie susilpnina kepenų gebėjimą sintetinti cholesterolį, o dėl to ir MTL kiekį kraujyje. Cholesterolis vaidina svarbų vaidmenį perduodant signalus sinapsėje (50) ir skatinant neuronų augimą, kad vystytųsi sveikas mielino apvalkalas (45). Vis dėlto, statinų industrija pasididžiuodama giriasi, kad statinai veiksmingai trukdo cholesterolio gamybai smegenyse (31) (47), kaip ir kepenyse. Yeon-Kyun Shin yra fizinio cholesterolio mechanizmo sinapsėje, skatinančio neuronų pranešimų perdavimus, srities ekspertas ir vienas iš anksčiau čia nurodytų autorių (50). Interviu „Science Daily“ leidiniui Shin teigė: „jei atimsite cholesterolį iš smegenų, tiesiogiai paveiksite mechanizmus, skatinančius neurotransmiterių išsiskyrimą. Neurotransimiteriai veikia duomenų apdorojimo ir atminties funcijas. Kitais žodžiais tariant- koks protingas jūs esate ir kokią gerą atmintį jūs turite.“ Neseniai atlikta dviejų didelių populiacijų dvigubai aklo placebu kontroliuojamų statinų vaistų asmenims, kuriems gresia demencija ir Alzheimerio liga, tyrimų, apžvalga parodė, kad statinai neapsaugo nuo Alzheimerio ligos (34). Pagrindinė studijos autorė Bernadeta McGuiness cituojama „Science Daily“- „Šie bandymai buvo atliekami daugybę kartų ir jiems buvo taikyti labai aukšti standartai, ir jie atskleidė, kad pradėti naudoti vėlesniame amžiuje statinai, norint apsaugoti nuo kraujagyslių ligų, neužkerta kelio demensijai“. Kalifornijos universiteto mokslininkė Beatrice Golomb, paprašyta pakomentuoti rezultatus, buvo dar nusiteikus priešiškiau ir pasakė, „ Ataskaitose apie statinų kaip prevencinių vaistų naudojimą yra keletas atskirų atvejų ir bendrų atvejų, kur aiškiai matoma, statinai aiškiai neigiamai veikia pažinimą“. Interviu ji pabrėže, įvairūs atsitiktinės atrankos būdų bandymai parodė, kad statinai yra labiau neigiami nei neutralūs pažinimo funkcijų atžvilgiu, bet nei vienas tyrimas neparodė teigiamo atsakymo. Pašalinis statinų poveikis yra atminties disfunkcija. Dr. Duane Graveline, geriau žinomas kaip „kosmoso gydytojas“, nes dirba astronautų gydytoju, smarkiai kovoja prieš statinus savo internetiniame puslapyje, kuriame jis renka įrodymus, apie šalutinius statinų poveikius visame pasaulyje. Prie tokio puolimo jį nuvedė asmeninė patirtis, susijusi su laikina pasauline amnezija, kai jis išgyveno visiškų attminties praradimo epizodų, kuriuos, jo įsitikinimu, įtakojo jo tuo metu vartoti statinų preparatai. Jis parašė tris knygas apie įvairius statinų šalutinius poveikius, kurių garsiausia yra „Lipitoras: atminties vagis“ (17). Antras būdas ( be tiesioginio poveikio cholesteroliui), kuriuo statinai veikia Alzheimerio ligą, yra netiesioginė neigiama įtaka riebalų rūgščių ir antioksidantų tiekimui į smegenis. Pateikiama, kad statinai drastiškai sumažina MTL lygį kraujyje. Tačiau, įdomu, kad jiems pavyko ne tik sumažinti cholesterolio, esančio MTL apimtį, bet net ir faktinį visų MTL dalelių skaičių. Tai reiškia, kad šalia cholesterolio išeikvojimo, jie sumažina riebalų rūgščių ir antioksidantų tiekimo prieinamumą smegenims, kurie yra nešami MTL dalelėse. Kaip matėme, visos šios trys substancijos yra esminės, norint kad smegenys funkcionuotų tinkamai. Aš manau, kad šios netiesioginės įtakos priežastys yra dvejopos: 1) yra nepakankamas cholesterolio kiekis tulžyje, kad metabolizuotų riebalus, 2) ribotas greitis veikia MTL gebėjimą gaminti cholesterolį apvalkale, kuris užtikrintų turinio išsaugojimą transportuojant per kraują, t. y. apsaugotų turinį nuo oksidacijos, kenksmingų bakterijų ir virusų. Žmonės, kurie vartoja didžiausią statinų dozę, 80mg/dl, dažnai pasiekia labai žemą MTL lygį- 40mg/dl, gerokai žemiau net mažiausio natūraliai pastebėto skaičiaus. Aš linkęs galvoti apie galimai ilgalaikes riebalų, cholesterolio ir antioksidantų sumažėjimo pasekmes. Trečias būdas, kaip statinai gali sukelti Alzheimerio ligą, yra ląstelių gebėjimo sintezuoti koenzimą Q10 sugriovimas. Koenzimas Q10 turi nelaimę dalintis tuo metaboliniu taku kaip ir cholesterolis. Statinai trukdo cholesterolio ir koenzimo Q1 sintezei esminiuose žingsniuose. Koenzimas Q10 laikomas ubikunonu, nes pasirodo visuose ląstelių metabolizmuose. Jis randamas ir mitochondrijoje, ir lizosomose ir vaidina svarbų antioksidanto vaidmenį abiejose vietose. Inertiniai cholesterolio ir riebalų rūgščių esteriai yra hidrolizuojami ir aktyvuojami lizosomose (8), o tada paleidžiami į citoplazmą. Koenzimas Q10 suvartoja deguonies perteklių, taip apsaugodamas nuo kenksmingos oksidacijos (30), tuo pat metu generuodamas energiją iš ATP (adenosino trifosfato, visuotinės energijos valiutos biologijoje). Trečias būdas, kuriuo statinai padidina Alzheimerio riziką yra per netiesioginę jų įtaką vitaminui D. Vitaminas D yra sintetinamas iš odos cholesterolio veikiant UV saulės spinduliams. Tiesą sakant, vitamino D cheminė formulė beveik nesiskiria nuo cholesterolio, kaip pavaizduota pridėtuose paveiksluose ( cholesterolis kairėje, vitaminas D dešinėje). Jeigu MTL lygis yra dirbtinai mažas, žmogaus organizmas nepajėgia perpumpuoti reikiamo cholesterolio kiekio, kad papildytų išeikvotas odos atsargas. Tai veda prie vitamino D trūkumo, kas yra labai išplitusi problema Amerikoje. Labai gerai žinoma, kad vitaminas D kovoja su infekcijom. Cituojant nuorodą (25): „Pacientai su sunkiom infekcijom, tokiom, kaip sepsis, dažniausiai turi vitamino D trūkumą ir aukštus mirtingumo rodiklius“. Vėliau bus įrodyta, kad Alzheimerio liga sergančių pacientų smegenyse įvairių infekcinių medžiagų kiekiai yra neįprastai dideli (27) (26). Dr. Grantas neseniai pateikė (16), kad yra daug įrodymų, įrodančių, kad demensija yra susijusi su vitamino D trūkumu. Netiesioginis argumentas yra, kad vitamino D trūkumas susijęs su daugeliu sąlygų, kurios savo ruožtu padidina demensijos riziką, tokių, kaip diabetas, depresija, osteoporozė ir širdies ligos. Vitamino D receptoriai yra išplitę smegenyse ir dalyvauja kovoje su infekcijomis. Vitaminas D tikrai vaidina kitus gyvybiškai svarbius vaidmenius smegenyse, kaip teigiama šioje citatoje, paimtoje iš (32) nuorodos: „Mes teigiame, kad yra pakankamai biologinių įrodymų, patvirtinančių, kad vitaminas D yra svarbus smegenų vystymuisi ir funkcijoms“.

6. Astrocitai, gliukozės metabolizmas ir deguonis

Alzheimerio liga yra aiškiai susijusi su riebalų ir cholesterolio tiekimo į smegenis trūkumu. Palyginti su MTL, VTL, veikdamas tinkamai, neįtikėtinai efektyviai praleidžia cholesterolį ir riebalus į visas ląstelių membranas (8). Jis atiduoda savo turinį daug lengviau nei kiti Apo. Tai gaunasi kaip tiesioginė apoE pasekmė. VTL (taip pat, kaip ir MTL) kraujyje pristato riebalus ir cholesterolį smegenų astrocitams, ir taip astrocitai gali juos panaudoti kaip išorinį šaltinį vietoje to, kad gamintų maistines medžiagas patys. Aš įtariu, kad astrocitai gamina atsargas, tik tada, kai išorinių šaltinių nepakanka, ir jie tai daro nenoriai. Kodėl astrocitams nepalanku patiems sintetinti savo riebalus ir cholesterolį? Mano nuomone, atsakymas, susijęs su deguonimi. Astrocitams reikia reikšmingo energijos šaltinio, kad galėtų sintetinti riebalus ir cholesterolį, ir ta energija dažniausiai yra gaunama iš gliukozės kraujyje. Dar daugiau, galutinis gliukozės metabolizmo produktas yra acetil-koenzimas A, riebalų rūgščių ir cholesterolio pirmtakas. Gliukozė gali būti labai efektyviai suvartojama mitochondrijoje, ląstelių citoplazmos vidinėje struktūroje per aerobinius procesus, kurie reikalauja deguonies. Gliukozė suskaidoma, kad gautų acetil-koenzimą A kaip galutinį produktą, o taip pat ATP, visų ląstelių energijos šaltinį. Tačiau, deguonis yra kenksminga lipidams (riebalams), kadangi ji juos oksiduoja ir padaro juos blogais. Jei lipidai neapgaubti apsauginių VTL, DTL ar MTL apvalkalo, jie yra trapūs. Kadangi jie yra blogi, jie yra jautrūs infekcijoms, sukeltoms invazinių agentų, tokių kaip bakterijos ir virusai. Taigi, astrocitai, sintetindami riebalus, turi būti labai atsargūs, kad išlaikytų deguonį, kol jis dar yra reikalingas gliukozės metabolizmui, kuris tiekia kurą (ATP) ir žaliavas (acetil-koenzimą A) riebalų ir cholesterlio sintezei. Ką daryti? Yra viena nors ir mažiau veiksminga alternatyva: metabolizuoti gliukozę anaerobiniu būdu tiesiai citoplazmoje. Šis procesas nepriklauso nuo deguonies (didelis privalumas), bet jis duoda žymiai mažiau ATP (tik 6 ATP, palyginus su 30, kurie gaunami, kai gliukozė yra aerobiškai metabolizuojama mitochondrijoje). Galutinis anaerobinio veiksmo produktas yra medžiaga, vadinama piruvatu, kuris gali būti suskaidomas, kad gauti daugiau energijos, bet šis procesas neprieinamas visoms ląstelėms, ir, kaip paaiškėjo, astrocitams reikalinga beta amiloidų pagalba.

7. Svarbiausias beta amiloidų vaidmuo

Beta amiloidai (žinomi, kaip „abeta“) yra medžiaga, formuojanti apnašas sergančių Alzheimerio liga žmonių smegenyse. Daugelis (bet ne visi) tyrinėtojų manė, kad beta amiloidai yra pagrindinė Alzheimerio ligos priežastis, ir, aišku, mokslininkai aktyviai ieško vaistų, kurie galėtų juos sunaikinti. Tačiau, beta amiloidai turi unikalų gebėjimą stimuliuoti fermentų gamybą, laktato dehidrogenazę, kas leidžia suskaidyti piruvatą (anaerobinio gliukozės metabolizmo produktą) į pieno rūgšties druskas per anaerobinius fermentacijos procesus, atjauninančius NAD+ molekules ir įgalinančius tolesnę didelių kiekių ATP gamybą per papildomą glikolizę. Kai kurios pieno rūšties druskos ląstelės, savo ruožtu, gali panaudoti save kaip energijos šaltinį ir yra nustatyta, kad yra nedaug nervinių ląstelių tipų, kurie gali metabolizuoti pieno rūgšties druskas. Taigi, aš manau, kad pieno rūgščių druskos yra perduodamos iš astrocitų į kaimyninius neuronus, kad pritraukti energijos tiekimą, taip sumažinant jo priklausomybę nuo gliukozės. Taip pat yra žinoma, kad apoE gali perduoti beta amiloidų gamybai, bet tik atsižvelgiant į tam tikras prastai suprantamas aplinkos sąlygas. Mano manymu, tie aplinkos veiksniai yra susiję su vidinių riebalų ir cholesterolio gamyba ir prieštarauja šių maistinių medžiagų gavybai iš kraujo, t. y. beta amiloidai atsiranda dėl aplinkos oksidacinio streso dėl nepakankamo riebalų ir cholesterolio tiekimo iš kraujo. Be to, kad jis naudojamas kaip energijos šaltinis pieno rūgščių druskų ir piruvato skaidymui, jis gali būti naudojamas kaip pagrindinė statybinė medžiaga riebalų rūgščių sintezei. Taigi, anaerobinis gliukozės metabolizmas, kuris pagamina piruvatą, yra veiksmas be pralaimėjimo: 1) ženkliai sumažina riebalų rūgščių oksidacijos poveikį; 2) tiekia kuro šaltinius kaimyniniams neuronams pieno rūgščių drusku pavidalu; 3) tiekia pagrindines statybines medžiagas riebalų rūgščių sintezei. Bet tai priklauso nuo beta amiloidų darbo. Mano požiūriu (ir kitų tyrinėtojų požiūriu (28) (20)), beta amiloidai nėra Alzheimerio ligos priežastis, o, kaip tik, apsauga nuo jos. 28 nuorodos santrauka (28), nesutinkanti su šiuo požiūriu yra pateikta Prieduose. Keletas genetinių sutrikimų variantų, susijusių su amiloidų pirmtakų baltymais (APP), baltymais, iš kurių buvo gauti beta amiloidai, nenustatyti. Šio baltymo defektas, susijęs su padidėjusia ankstyva Alzheimerio ligos rizika, greičiausiai sumažintų gebėjimą sintetinti beta amiloidus, kas sukeltų didelių smegenų problemų, nes tiek kuro, tiek pagrindinių riebalų rūgščių statybinių medžiagų tiekimas greitai nutrūktų, kai deguonis, pareidama per ląsteles į mitochondriją, pasmerktų oksidacijai visus riebalus, kurie buvo susintetinti. Ląstelė, greičiausiai, nesugebėtų patenkinti poreikių ir tai privestų prie riebalų rūgščių kiekio Alzheimerio ligonio smegenų skystyje sumažėjimo, o tai yra tiksliai nustatytas Alzheimerio ligos požymis ( 38 ).

8. Cholesterolio vaidmuo smegenyse

Smegenys sudaro tik 2 proc. žmogaus kūno masės ir jose yra maždaug 25 proc. viso organizme esančio cholesterolio. Nustatyta, kad ribojantis veiksnys, leidžiantis sinapsės augimą, yra astrocitų tiekiamo cholesterolio prieinamumas. Cholesterolis vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį sinapsėje, formuodamas dvi ląstelių membranas, į tinkamas lengvai perduoti signalus sinapsėje (50). Taigi, nepakankamas cholesterolio kiekis sinapsėje susilpnina signalą pradžioje ir nepakankamas riebalų kiekis mielino apvalkale susilpnina signalą vėliau ir sulėtina jį transportavimo metu. Neuronas, negalintis perduoti informacijos, yra bevertis, ir vienintėlis protingas žingsnis yra jį sunaikinti ir išvalyti jo turinį. Alzheimerio ligos pažeisti neuronai lokalizuoti specifinėse smegenų vietose, susijusiose su atmintim ir aukšto lygio planavimu. Šie neuronai, būdami vidurinėse smegenyse, reikalingi perduoti tolimiems signalams iš priekinės į prefrontalinę žievę ir galines smegenis. Signalų perdavimas priklauso nuo stiprių ir glaudžių ryšių sinanpsėje, kur signalai perduodami iš vieno neurono į kitą, ir nuo saugios transmisijos visame nerviniame pluošte, kuris yra baltosios medžiagos dalis. Mielino apvalkalas, dengiantis nervinį pluoštą, sudarytas iš riebalų rugščių kartu su dideliu cholesterolio kiekiu. Jeigu jis nėra gerai izoliuotas, signalo perdavimo lygis sulėtės, o signalo stiprumas smarkiai susilpnės. Kaip parodė eksperimentai su genetiškai modifikuotimis pelėmis, kuriuos atliko Gesine Saher ir kiti, cholesterolis, reikšmingas mielinui, taip pat, kaip ir sinapsei (45). Modifikuotos pelės neturėjo gebėjimo sintetinti cholesterolio mielino formavimo oligodendrocituose. Jos turėjo labai pažeistą mieliną smegenyse, aiškiai išreikštą atakciją ( nekordinuotus raumenų judesius) ir drebulį. Darbo autoriai santraukoje vienareikšmiškai teigė, kad: „Tai parodo, kad cholesterolis yra mielino membranų komponentas“. Pomirtiniai tyrimai, atlikti lyginant Alzheimerio liga sergančius su kontroline nesergančių šia liga pacientų grupe, atskleidė, kad pas sergančius Alzheimeriu pacientus buvo žymiai sumažėjęs cholesterlio, fosfolidų (pvz.: DTL) ir riebalų rūgščių smegenų skystyje kiekis, nei pas kontrolinės grupės pacientus (38). Ir tai buvo nepriklausomai nuo to, ar Alzheimerio liga sergantis pacientas turėjo apoE-4, ar ne. Kitais žodžiais tariant, šių svarbių medžiagų sumažėjimas stuburo skystyje yra siejamas su Alzheimerio ligos rizika, nepriklausomai, ar sumažėjimui turėjo reikšmės defektuotas apoE. Sumažėjimai riebalų rūgštyse kelia nerimą: 4,5 mmol/l pas Alzheimerio pacientus, palyginus su 28.0 mmol/ pas kontrolinės grupės pacientus. Tai yra riebalų rūgšties, galinčios atstatyti mielino apvalkalą, kiekio sumažėjimas daugiau kaip 6 kartus! Žmonės, turintys apoE-4 alelį, turi didelį kiekį cholesterolio. Klausimas, ar aukštas cholesterolio lygis gali būti kūno bandymas reguliuoti žemą cholesterolio lygį smegenyse, buvo užduotas tyrinėtojams 1998 m. (39). Jie ištyrė 444 žmones, sulaukusius 70-89 metų amžiaus, kurie turėjo aukštus cholesterolio kiekio rodiklius kelis dešimtmečius. Reikšmingiausiai cholesterolio kiekio lygis sumažėjo vyrams, kuriems Alzheimerio liga išsivystė anksčiau, nei buvo pastebėti Alzheimerio požymiai. Autoriai mano, kad jų aukštas cholesterolis galėjo būti kaip apsaugos mechanizmas prieš Alzheimerio ligą. Nuostabą kelią, kodėl jų cholesterolio lygis krito. Nors nebuvo paminėtas statinų naudojimas, tačiau jie tikrai galėjo įtakoti cholesterolio lygio mažėjimą. Statinų industrija nori, kad žmonės patikėtų, jog aukštas cholsterolis yra Alzheimerio rizikos faktorius, ir nori įbauginti, kad aukštas cholesterolio lygis jauname amžiuje susijęs su susirgimu Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje. Bet šie rezultatai verčia manyti kitaip: organizmas stengiasi palaikyti aukštą cholesterolio lygį, kad kompensuoti jo trūkumą. Didelė koncentracija padidina perdavimo į smegenis greitį, kur ypač reikia palaikyti nepažeistą mielino apvalkalą ir skatinti neuronus perdavinėti signalus sinapsėje. Naudojant MRT technologiją, Šiaurės Karolinos Universiteto mokslininkai išmatavo suskaidyto mielino apvalakalo įvairiose smegenų vietose laipsnį (6). Jie atliko tyrimus su daugiau nei šimtu žmonių, sulaukusių 55-75 metų amžiaus, kuriems buvo nustatyti susiję apoE aleliai (2, 3 ar 4). Jie atrado nuoseklią tendenciją, pagal kurią apoE-2 degraduoja mažiausiai, o apoE-4 daugiausiai smegenų priekinėse smegenyse. Taigi visi tyrime dalyvaujantys žmonės buvo visiškai sveiki Alzheimerio ligos atžvilgiu. Rezultatai parodė, kad ankstyvas mielino apvalkalo suskaidymas ( greičiausiai dėl nepakankamo riebalų ir cholesterolio kiekio) yra susijęs su apoE-4. Apibendrinant, galima kelti hipitezę, kad turintiems apoE-4 Alzheimerio pacientams, defektuotas apoE sumažino gebėjimą transportuoti riebalus ir cholesterolį kraujyje per astrocitus, esančius smegenų skystyje. Cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimas yra bandymas iš dalies ištaisyti šį defektą. Kitiems Alzheimerio pacientams (tiems, kurie neturi apoE-4 alelio, bet pas kuriuos išsekusios smegenų skysčio riebalų rūgštys), ieškojome kitų priežasčių, kodėl jų riebalų rūgščių grandinė gali būti pažeista.

9. Infekcijos ir uždegimai

Apibendrinant, kas buvo pasakyta, Alzheimeris atsiranda dėl neuronų nesugebėjimo tinkamai veikti dėl riebalų ir cholesterolio trūkumo. Problemas sukelia tai, kad laikui bėgant riebalai taps reti ir jie negalės tinkamai pasipildyti. Išretėję riebalai yra lengvai pažeidžiami mikroorganizmų, tokių kaip bakterijos ir virusai, atakų. Beta amiloidai yra sprendimo dalis, nes jie leidžia astrocitams efektyviau naudoti gliukozę anaerobiniu būdu, o tai apsaugo vidinius sintetinius riebalus ir cholesterolį nuo toksinio deguonies poveikio, tuo pačiu metu tiekdami energiją astrocitams sintezės procese ir kaimyniniams neuronams, skleisti jų signalams. Be astrocitų, mikroglija smegenyse, taip pat susijusi su Alzheimeriu. Mikroglija skatina neuronų augimą, tada, kai viskas yra gerai, bet sukelia neuronų užprogramuotą ląstelių mirtį, esant toksiškoms medžiagoms, kurias išskiria bakterijos, pvz., polisacharidai (56). Paveikta infekcinių veiksnių, mikroglija saugiai išskiria citokinus (ryšio signalus, skatinančiu imuninį atsaką), o tai sukelia uždegimą, dar vieną gerai žinomą Alzheimerio savybę (1). Mikroglija, atsižvelgdama į neuronų funkcijų kokybę ir į tai, ar jie yra užkrėsti, sprendžia, ar neuronai gyvuos ar žus. Kai ląstelių mirtimi bus užprogramuota pakankamai neuronų, liga pasireikš pažinimo nuosmukiu.

10. Įrodymas, kad infekcijos, susijusios su Alzheimeriu

Yra reikšmingų įrodymų, kad Alzheimeris susijęs su infekcinių agentų padaugėjimu smegenyse. Kai kurie tyrinėtojai mano, infekciniai agentai yra pagrindinė Alzheimerio ligos priežastis. Žmogaus virškinimo sistemoje yra nemažai bakterijų, kurios negali būti kartu su ląstelėmis ir nepadaryti jokios žalos. Įrodyta, kad H. pilori bakterija sukelia skrandžio opas. Įtariama, kad H. pilori gali įtakoti ir Alzheimerį, ir, iš tiesų, neseni tyrimai atskleidė, kad Alzheimerio pacientai turėjo reikšmingai didesnę antikūnių, kovojančių su H. pilori, koncentraciją smegenų skystyje ir kraujyje, negu kontrolinės grupės atstovai, nesergantys Alzheimeriu (26). H.pilori aptikta pas 88 proc. Alzheimerio pacientų ir tik pas 47 proc. kontrolinės grupės dalyvių. Bandydami pagydyti Alzheimerio pacientus, tyrinėtojai įvedė į vartojimą stiprius antibiotikų derinius ir įvertino psichikos nuosmukio lygį per artimiausius dvejus metus (27). 85 proc. pacientų infekcija buvo sėkmingai nukreipta ir jų kognityvinis pagerėjimas taip pat buvo aptiktas praėjus dvejiems metams. Taigi, tai puikus pavyzdys, kad Alzheimeris gali būti gydomas antibiotikais. S. pneumonija yra labai dažna bakterija, kuria užsikrečia 40–70% suaugusiųjų. Bet yra didžiulis skirtumas, ar bakterija yra kraujyje, ar ji patenka į vidines smegenys. Pomirtiniai Alzheimerio pacientų ir nesergančiųjų Alzheimeriu tyrimai, paėmus mėginius iš įvairių smegenų vietų, pateikė labai skirtingus statistinius rezultatus: 17 iš 19 Alzheimerio pacientų smegenų yra imlios bakterijoms, ir tik 1 iš 19 kontrolinės grupės atstovų (5). Daugybė kitų infekcijų sukėlėjų, virusų ir bakterijų, taip pat siejami su Alzheimerio ligos rizika, jų tarpe yra herpio virusinė infekcija, picornavirusai, Borna ligos virusas ir spirochetos (23). Viena iš teorijų yra, kad tam tikras bakteriofagas - virusas, užkrečiantis bakteriją S. pneumonija, gali būti atsakingas už Alzheimerio ligą (14). Autoriai teigė, kad fagai gali patekti į kamieninės ląstelės mitochondrijas ir vėliau sukelti Alzheimerio ligą.

11. Ketogeninė dieta- Alzheimerio gydymo alternatyva

Viena iš daug žadančių Alzheimerio ligos gydymo paradigmų yra nuomonė, kad pacientai turėtų pereiti prie labai didelį riebalų kiekį ir mažai angliavandenių turinčios mitybos, vadinamos „ketogenine“ dieta. Pavadinimas kilęs iš fakto, kad maisto riebalų medžiagų apykaita gamina „ketoninius kūnus“ kaip šalutinį produktą, kuris yra labai naudingas smegenų metabolizmo ištekliams. Tampa aišku, kad defektuotas gliukozės metabolizmas smegenyse ( taip vadinamas „3 tipo diabetas“) yra ankstyvoji Alzheimerio charakteristika. Ketoniniai kūnai, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai patenka į astrocitus, ar yra ten gaminami išskaidant riebalus, gali būti pristatyti gretimiems neuronams, kaip pavaizduota diagramoje. Šie neuronai gali naudoti ketoninius kūnus ir kaip energijos šaltinį ( pakeičiant ir sumažinant gliukozę) ir kaip GABA pirmtaką, svarbų transmiterį smegenyse. Įrodymas, kad ketogeninė dieta gali padėti kovoti su Alzheimeriu, pirmiausiai buvo atrastas per tyrimus su pelėmis, kurios buvo specialiai auginamos taip, kad turėtų polinkį Alzheimerio ligai (21). Tyrinėtojai atskleidė, kad pelių pažinimo funkcijos pagerėjo, kai joms buvo taikoma didelį riebalų kiekį ir mažai angliavandenių turinti dieta bei, kad beta amiloidų kiekis smegenyse sumažėjo. Pastarasis poveikis būtų numatomas remiantis prielaida, kad beta amiloidai skatina anaerobinį gliukozės naudojimą, kaip jau anksčiau minėjau. Turint ketotinių kūnų kaip papildomą energijos šaltinį, priklausomybė nuo gliukozės sumažėja. Bet svarbiau negu tai, yra aukštos kokybės riebalų gebėjimas pagerinti mielino apvalkalo būklę. Šią idėją palaiko kiti eksperimentai, atlikti su Alzheimerio pacientais (11) (42). 2004 m. atliktas placebu kontroliuojamas tyrimas (42) apie maisto riebalų sodrinimo poveikį Alzheimerio ligai yra ypatingai informatyvus, nes jis atskleidė reikšmingą skirtumą apie riebalų sodrinimo veiksmingumą subjektams, kurie neturi apoE-4 alelio palyginus su tais, kurie turi. Eksperimentinė grupė turėjo išgerti gėrimą, kurio sudėtyje buvo emulsinių vidurinės grandinės trigliceridų, kurių didelė koncentracija randama kokosų aliejuje. Tyrimo subjektai, neturintys apoE-4 alelio parodė geresnius pagerėjimo rezultatus pagal standartinį Alzheimerio testą, negu tie, kurie, kurie turėjo apoE-4 alelį. Tai svarbus rodiklis, kad nauda gali būti susijusi su padidėjusiu šių aukštos kokybės riebalų astrocitų įsisavinimu, ko apoE-4 alelio turintys asmenys negali pasiekti dėl defektuotų VTL ir MTL transportavimo mechanizmų.

12. Gydymas NADH : Svarbus antioksidantų vaidmuo

Vienas iš daug žadančių Alzheimerio gydymo būdų yra koenzimo NDH (redukuotas nikotinamido adenino dinukleotidas) taikymas (12). Placebu kontroliuojamo tyrimo metu tie Alzheimerio pacientai, kuriems buvo duodama vartoti NADH šešis mėnesius, pademonstravo geresnius verbalinio sklandumo, vizualinio konstruktyvumo ir abstraktaus žodinio argumentavimo rodiklius, negu tie, kuriems buvo duota placebo. Kodėl NADH yra efektyvus? Proceso, kai piruvatas yra paverčiamas į laktatą, metu laktato dehidrogenezė sunaudoja deguonį oksiduodama NADH į NAD +, kaip atvaizduota paveiksle. Taigi, jei padidėtų NADH biologinis prieinamumas, tai reikštų, kad astrocitas turėtų geresnį gebėjimą paversti piruvatą į laktatą, svarbų veiksmą metaboliniame procese, kurį susitiprina beta amiloidai. Šio proceso metu apsorbuojama toksinė deguonis, sumažina žalą lipidams dėl deguonies poveikio ir tiekia laktatą kaip papildomą energijos šaltinį neuronams.

13. Pernelyg didelis deguonies poveikis ir pažinimo sumažėjimas

Buvo pastebėta, kad, dalis vyresnio amžiaus žmonių kenčia dėl laikinų ar kartais nuolatinių pažinimo nuosmukių, sukeltų ilgų operacijų. Pietų Floridos ir Vanderbilto universitetų mokslininkai įtaria, kad tai gali būti susiję su dideliu deguonies poveikiu (4). Paprastai, operacijos metu žmonėms duodamos didelės deguonies dozės, net šimtaprocentinės deguonies. Tyrinėtojai atliko eksperimentą su suaugusiomis pelėmis, kurioms buvo specialiai suprojektuotas polinkis Alzheimerio ligai, bet kurios dar nekentėjo nuo pažinimo nuosmukio. Tačiau jos jau turėjo beta amiloidų indėlius smegenyse. Modifikuotos pelės, taip pat, kaip ir kontrolinės grupės pelės, kurios neturėjo jautrumo Alzheimerio genui, buvo veikiamos šimtaporcentinės deguonies tris valandas, tris kartus per kelių mėnesių laikotarpį imituojant pakartotinas operacijas. Jie nustatė, kad pelės, kurioms buvo sukelta Alzheimerio liga, kentėjo nuo žymaus pažinimo nuosmukio, sukelto deguonies poveikio, priešingai nei kontrolinės pelės. Tai svarbus rodiklis, kad didelis deguonies poveikis operacijų metu sukelia oksidacinę žalą seragančiųjų Alzheimeriu smegenims. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus, šis rezultatas yra prasmingas. Smegenys, energijos generacijai konvertuodamos į anaerobinį metabolizmą, ( su beta amiloidų pagalba) bando geriausiu būdu išvengti riebalų rūgščių ir cholesterolio poveikio oksidacijai. Bet didžiulė deguonies koncentracija kraujyje sukelia sunkumų, norint apsaugoti riebalus ir cholesterolį transportavimo kraujyje metu, ir taip pat greičiausiai, sukelia neišvengiamą deguonies įsisavinimo padidėjimą ir poveikį smegenims.

14. Riebalai yra sveikas pasirinkimas!

Jūs praktiškai turėtumėte būti izoliuoti kaip Australijos aborigenai, kad nežinotumėte, jog riebalai, ypač sotieji, kenkia sveikatai. Aš esu visiškai įsitikinęs, kad ši informacija yra neteisinga, bet yra praktiškai neįmanoma pakeisti šios visuotinai paplitusios nuomonės. Daugelis žmonių nekvestionuoja, kodėl riebalai yra blogi: jie tiki, kad tyrinėtojai gerai atliko savo namų darbus ir jų rezultatais pasitiki. Sakyti,kad dabartinė situacija susijusi su maistiniais riebalais yra paini, būtų nepakankama. Mes pakartotinai sakome, kad mūsų bendras riebalų suvartojimas turi sudaryti 20 proc. mūsų gaunamų kalorijų. To sunku pasiekti ir tai, mano manymu, yra klaidingas patarimas. Tiesiogiai prieštaraujant šiam „mažai riebalų“ tikslui, mes skatinami vartoti kiek įmanoma daugiau „gerų“ riebalų rūšių. Deja, žinutė, kad omega-3 riebalai yra sveiki ir kad trans-riebalai yra labai nesveiki yra plačiai paskleista. DHR (dokozaheksaeno rūgštis) yra omega-3 riebalas randamas dideliais kiekiais sveikose smegenyse. Su maistu jos yra gaunama iš šaltų vandenų žuvų, bet kiaušiniai ir pieno produktai taip yra geri šaltiniai. Trans-riebalai susidaro didelio karščio proceso metu, kuris hidrolizuoja polinesočiuosius riebalus į stabilesnę konfigūraciją, kuris pailgina jų galiojimo laiką, bet padaro juos tokiais nenatūraliais, kad jie nebegali būti vadinamai gerais. Transriebalai yra kenksmingi tiek širdžiai, tiek smegenims. Neseniai įrodyta, kad didelis trans-riebalų suvartojimas gali padidinti Alzheimerio riziką (41). Transriebalų yra ypač gausu perdirbtuose maisto produktuose- ypač kai riebalai paverčiami miltelių pavidalu. Mums liepta vengti sočiųjų riebalų daugiausiai dėl to, kad, remiantis empiriniais įrodymais, jie pasirodė esą labiau linkę padidinti MTL lygį nei nesotieji riebalai. Tačiau šie riebalai yra mažiau jautrūs oksidacijai, todėl gali pasireikšti MTL-- kadangi jie yra aukštesnės kokybės ir pirmiausiai turi būti pristatyti audiniams, kad jie atliktų savo funkcinius, o ne kuro, vaidmenis ( t.y. laisvos riebalų rūgštys). Buvo įrodyta, kad kokosų aliejus, kuriame yra sočiųjų riebalų, yra naudingas sergantiems Alzheimeriu (42). Taip pat įrodyta ir, kad labai riebūs pieno produktai (taip pat labai prisotinti) yra naudingi tiek moterų vaisingumui (10), tiek, širdies ligoms (37) (22). Nepasaint plačiai pasklidusios nuomonės, kad riebalai (daugiausiai sotieji riebalai) yra nesveika, 2004 m. žurnale „American Journal of Clinical Nutrion“ pasirodė straipsnis (37), kuriame tvirtinama, kad daug sočiųjų riebalų turinčios dietos geriau apsaugo moteris po menopauzės nuo vainikinių arterijų ligų nei mažai riebalų turintis (25% kalorijų) racionas. Tyrimo dalyviai buvo nutukusios moterys, sergančios vainikinių arterijų liga. Didžioji dalis jų turėjo aukštą kraujospūdį ir daugelis jų sirgo diabetu. Jos atitinka tą metabolinio sindromo profilį, kurį aš anksčiau pateikiau, kaip ilgalaikės mažai riebalų ir daug angliavandenių turinčios dietos pasekmę. Man malonu matyti, kad mano hipotezė, jog riebalų vartojimas sumažina širdies ligų riziką, buvo patikrinta kruopščiai kontroliuojamame tyrime. Buvo atliktas ir kitas tyrimas, kur riebalai buvo pateikti, kaip bandymas apsisaugoti nu širdies ligų. Ilgalaikio tyrimo dalyviais buvo didelis skaičius Švedijos vyrų (22). Jo autoriai ištyrė mažo ir didelio riebumo pieno produktų, taip pat vaisių ir daržovių, mėsos, grūdų ir kt. vartojimą. Vienintėlis statistiškai reikšmingas rezultatas, suteikiantis apsaugą nuo širdies ligų, buvo daug riebalų turinčių pieno produktų ir daugelio vaisių ir daržovių derinys. Vaisiai ir daržvovės su mažo riebumo pienu nesuteikė jokios apsaugos. Aš manau, kad viena iš svarbiausių vaisių ir daržovių maistinių medžiagų funkcijų yra antioksidantai, kurie padeda pratęsti riebalų gyvavimo laiką. Kitas puikus antioksidantų šaltinis yra ryškių spalvų uogos, pomidorai, kava, žalia arbata, juodas šokoladas, keletas prieskonių, labiausiai cinamomas ir ciberžolė (pagrindiniai kario ingredientai). Jie turėtų būti gausiai vartojami kartu su riebalais, kad būtų pasiekti optimalūs rezultatai. Polinesiotieji riebalai, tokie kaip kukurūzų ir rapsų aliejus yra kenksmingi smegenims daugiausiai dėl to, kad jie yra nesotieji. Yra dvi pagrindinės problemos: 1) jie turi mažą lydymosi temperatūrą, o tai reiškia, kad jei jie bus naudojami kepimui, jie bus paversti trans-riebalais, kurie yra labai nesveiki; ir 2) jie yra labiau linkę tapti blogais (oksiduotis) kambario temperatūroje nei prisotinti riebalai, t. y. jie turi trumpesnį galiojimo laiką. Vokietijos mokslininkai neseniai atliko išradingą eksperimentą, skirtą nustatyti, kiek polinesočiųjų riebalų šviežumo laipsnis turėjo įtakos šių riebalų metabolizmui žindančioms žiurkėms (43). Jie padalino žiurkių pateles į dvi grupes, ir vienintėlis skirtumas tarp bandymo ir kontrolinės grupės, buvo tas, kad bandymo grupei buvo duota riebalų, kurie buvo palikti santykinai šiltoje vietoje 25 dienas, kas sukėlė didelę oksidacinę žalą, tuo tarpu kontrolinė grupė gavo šviežius riebalus. Neįprasta žiurkių dieta prasidėjo, kai jos pagimdė pakratą. Mokslininkai tyrinėjo pieno liaukas ir abiejų grupių pagamintą pieną dėl akivaizdžių skirtumų. Jie atrado, kad bandomosios grupės piene buvo žymiai sumažėję riebalų kiekiai, ir atitinkamai jų pieno liaukos pasisavino mažiau riebalų iš kraujo atsargų. Galima tikėtis vieno, kad žiurkių metaboliniai mechanizmai geba aptikti oksidacinius riebalų pažeidimus ir atmesti juos, vengdami rizikos maitinti jauniklius oksiduotais riebalais. Todėl bandomosios grupės jaunikliai priaugo žymiai mažiau svorio nei kontrolinės grupės jaunikliai. Dėžutėse parduodami sausainiai ir krekeriai, turintys perdirbtų polinesočiųjų riebalų, yra prisotinti antioksidantų ar net antibiotikų, kad ilgiau nesugestų. Kai jie bus suvartoti, jie vistiek turės būti apsaugoti nuo kenksmingumo. Biocheminiai įstatymai veikia taip pat ir kūno viduje, ir už jo ribų. Yra daugybė bakterijų visame kūne, kurios norėtų kurios norėtų užsiimti namų ūkiu bloguosiuose riebaluose. Organizmas organizuoja visų rūšių riebalų apsaugos nuo oksidacijos strategijas, apsaugančias nuo oksidacijos (tapimo rancidumais) ir bakterijų atakų. Bet šis darbas lengvesnis sotiesiems riebalams nei nesotiesiems, ir šviežiems riebalams negu pasenusiems riebalams. Jei mes nustosime bandyti gauti kuo mažiau riebalų per savo mitybą ,tada mes neturėtumėmė būti ir tokiais susirūpinimais dėl „teisingų“ riebalų rūšių. Jei organizmas yra aprūpinimas per dideliu kiekiu riebalų, jis gali atsirinkti tokius, kurie puikiai atitiks kievieną poreikį; riebalų perteklius ar sugedę riebalai gali būti naudojami tik kaip kuras, kur nelabai svarbu, kokius riebalus naudoti, kol jie gali būti suskaidomi energijai gauti.

15. Santrauka ir išvados

Alzheimerio tyrimai dabar išgyvena puikius laikus, nes atsiranda daug naujų ir stebinančių atradimų, ir įrodymų, kad Alzheimerio liga yra mitybos trūkumo liga.Tai rodo, kad per pastaruosius metus buvo padaryta didelė pažanga atkreipiant dėmesį į tai, kad 42% šiame esė pateiktų nuorodų buvo paskelbti 2008 m. arba 2009 m. Populiari yra nauja teorija , kad Alzheimerio liga gali išaugti dėl gebėjimo metabolizuoti gliukozę smegenyse. Terminas „3 tipo diabetas“ buvo sukurtas, kad apibūdinti šį defektą, kuris atsiranda daug anksčiau nei bet kokie kiti Alzheimerio simptomai (49). Perėjimas nuo aerobinio iki anaerobinio gliukozės metabolizmo smegenyse gali būti Alzheimerio ligos vėliau gyvenime pranašas, bet aš tvirtinu, kad šios permainos priežastis yra pagrindinio ingrediento (piruvato), iš kurio yra sintetinamos riebalų rūgštys gamyba, tuo pat metu apsaugant nuo potencialios žalingos oksidacijos. ApoE-4 alelis, kuris siejamas su Alzheimerio rizikos padidėjimu, aiškiai parodo riebalų ir cholesterolio transportavimo defektus ir žymų riebalų rūgščių, esančių Azheimerio pacientų smegenų skystyje, kiekio sumažėjimą 6 kartus (38), tai garsiai kalba apie tai, kad riebalų nepakankamumas yra pagrindinė vaizdo dalis. Pastebėjimas, kad mielinas yra susilpnėjęs priekinėje smegenų dalyje pas žmones, kurie turi apoE-4 alelį dar labiau pagrindžia teoriją, kad mielino „remonto“ mechanizmas pas juos yra sugedęs. Cholesterolis aiškiai vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį smegenų funkcionavime. Smegenyse randama 25% viso cholesterolio kiekio organizme ir jo yra gausu tiek sinapsėse, tiek mielino apvalkale. Abiejose šiose vietose randamas cholesterolis vaidina absoliučiai esminį vaidmenį signalų perdavime, augime ir taisyme. Atsižvelgiant į didelį teigiamą cholesterolio vaidmenį, galima tvirtinti, kad statinų medikamentai didina Alzheimerio ligos išsivystymo riziką. Tačiau statinų industrija iki šiol sėkmingai slepia šiuos skausmingus faktus. Jie sugebėjo atlikti daug tyrimų, įrodančių, kad aukštas cholesterolis gali padidinti Alzheimerio ligos riziką vėliau gyvenime. Tačiau jie nepateikia nei vieno net retrospektyvaus tyrimo, kad pagrįsti bet kokį teiginį, kad cholesterolio aktyvumą mažinanti statino terapija pagerintų šių žmonių padėtį. Tiesą sakant, daugiausiai žalos sukelia tai, kad statinų naudojimo įrodymai, kurie galėtų atsakyti į daugelį klausimų, yra neprieinami tyrinėtojams. Medicinos ir filosofijos daktarė Beatrice Golombo vadovauja UCSD ( Kalifornijos universitetas San diege) Statinų tyrimų grupei, mokslininkų komandai, kuri aktyviai tiria statino vaistų rizikos ir naudos santykį. Ji įsitikinusi, kad statinai negali būti rekomenduojami vyresnio amžiaus žmonės: jų atveju rizika yra didesnė nei nauda. Ji tvirtai pasisako už šią poziciją internetiniame straipsnyje (15). Skyrius apie Alzheimerio ligą yra ypač įtikinamas, ir jame nurodomi sunkumai, susiję su ankstesniais tyrimais, kuriuos atliko statino pramonė, o dažnai tie, kuriems atsirado atminties problemų, dėl šalutinio statinų poveikio, yra pašalinami iš tyrimo, kadangi rezultatai netinkami įrodyti statinų naudą. Santraukoje ji rašė: „Pabrėžtina, kad atsitiktinės atrankos bandymų duomenys iki šiol vienodai neparodė pažinimo naudos iš statinų ir nepadarė jokio poveikio ar atviros ir reikšmingos žalos kognityvinei funkcijai. " Be atsisakymo vartoti statino terapiją, kitas būdas, kuriuo asmuo gali pagerinti savo šansus prieš Alzheimerio ligą, yra vartoti daug riebalų. Keistai atrodo staigus perėjimas nuo „sveikos“ mažai riebalų turinčios mitybos prie ypatingai daug riebalų turinčios ketogeninės mitybos, kai tik žmogui yra nustatoma Alzheimerio liga. Ideali ketogeninė dieta susidaro iš 88 proc. riebalų, 10 proc. proteinų ir 2 proc. angliavandenių (11). Reikia pasakyti, kad tai absurdiškai didelis riebalų kiekis. Atrodytų protingiau siekti kito tikslo- 50 proc. riebalų, 30 proc. proteinų ir20 proc. angliavandenių, kad būtų galima sėkmingai gintis nuo Alzheimerio. Aš labai rekomenduoju vaikų smegenų chirurgo dr. Larry McCleary knygą „Smegenų pasitikėjimo programa“ (33). Šioje knygoje pateikiama daug įdomios informacijos apie smegenis, taip pat konkrečios rekomendacijos, kaip pagerinti pažinimo funkciją ir išvengti vėlesnės Alzheimerio ligos. Labiausiai jis rekomenduoja daug cholesterolio ir gyvulinių riebalų turinčią dietą, įskaitant žuvų, jūros gėrybių, mėsos ir kiaušinių gausą. Jis taip pat rekomenduoja kokosus, migdolus, avokadus ir sūrį, visus maisto produktus, kuriuose yra daug riebalų, o kartu skatina vengti „tuščių angliavandenių“. Jo žinios šiuo klausimu išaugo iš jo susidomėjimo padėti savo jauniems pacientams greičiau išgyti po smegenų traumos. Šiuo metu mūsų tauta yra smarkiai puolama Alzheimerio ligos, o kūdikių bumas „išeina į pensiją“, mūsų sveikatos priežiūros sistema jau patiria didėjančių išlaidų ir mažėjančių lėšų krizę. Mes negalime sau leisti didelių išlaidų išsipūtusiai Alzheimerio ligonių populiacijai, kai yra skatinama mažai riebalų turinti dieta ir paplitęs statinų naudojimas. Į Priedą aš įtraukiau pilną dviejų dokumentų, kurie yra susiję su čia pateikta teorija, santrauką. Pirmoji santrauka, pateikta nuorodoje (44) ( žr. aukščiau pateiktą skyrių apie statino vaistus):

Santrauka „Epidemiologiniai ir klinikiniai tyrimai parodė, kad statinų vaidmuo yra prevencinis Alzheimerio ligai:“

„Šiame dokumente apžvelgiami epidemiologiniai ir klinikiniai tyrimai apie tai, ar statino vartojimas sumažina Alzheimerio ligos riziką (AD). Turima informacija atėjo trimis bangomis. Pradinėse, dažniausiai skerspjūvio stebėjimo ataskaitose teigiama, kad statinai gali užkirsti kelią demencijai. Kiti, du dideli klinikiniai tyrimai su pažintiniais papildomais tyrimais neparodė jokios naudos, lygiai kaip ir trečioji stebėjimo tyrimų banga. Pastarieji daugiausia buvo išilginiai ir kritiškai vertino pirmuosius tyrimus, kuriuose nebuvo tinkamai atsižvelgta į klaidinančius požymius (t. y. kad būtų atsisakyta statinų vartojimo Alzheimerio ligoniams). Visai neseniai atliktas Kanados sveikatos ir senėjimo tyrimas pateikė mišrius rezultatus. Nors metodiniai argumentai yra akivaizdžiai svarbūs, norint suprasti, kodėl ataskaitos buvo tokios skirtingos, taip pat būtų naudinga, prieš darant išvadą, atskirti statinus, remiantis jų prielaida - ir kintančiais demencijos prevencijos mechanizmais, kad pradinės ataskaitos buvo visiškai faktinės. Atrodo, kad pirmosios ataskaitos pervertino apsaugos mastą, nebent būtų pateiktas konkretaus statino naudojimo poveikis, nes labiau tikėtina, kad statinų vaidmuo užkertant kelią AD prevencijai yra nedidelis“. Kita santrauka, paimta iš (28) nuorodos, apie „alternatyvią hipotezę“, kad beta amiloidai yra labiau apsaugantys, nei darantys žalą Alzheimerio ligai, t. y. kad tai yra „apsauginis atsakas į neuronų pažeidimą:“

Santrauka: „Beta amiloidai Alzheimerio ligoje: yra nuliniai alternatyvioje hipotezėje:“

„Daugiau kaip 20 metų, pagrindinis Alzheimerio tyrinėtojų dėmesys krypo į beta amiloidus, amiloidinė kaskados hipotezė tapo „nuline hipoteze“. Iš tiesų, beta amiloidai, pagal dabartinį ligos apibrėžimą, privalomi žaidėjai patofiziologijoje, yra toksiški neuronams in vitro ir, galbūt, patraukliausi, nes sustiprinti visos genetinės žmogaus įtakos ligai. Todėl pagrindinis ir terapinis dėmesys yra nukpreiptas į beta amiloidus. Vis dėlto vis dažniau tyrėjų grupės prieina prie „alternatyvios hipotezės“, kurioje teigiama, kad beta amiloidas, nors ir neabejotinai susijęs su liga, nėra pradinis įvykis, o antrinis kitų patogeninių reiškinių atveju. Be to, ir, galbūt, labiausiai prieštaraujanti dabartiniam mąstymui, alternatyvi hipotezė siūlo, kad beta amiloidų vaidmuo nebūtų toks, kaip mirties pranašo, o labiau kaip apsauginis atsakas į neuronų pažeidimą. Norint nustatyti, kuri hipotezė geriausiai susijusi su Alzheimerio liga, reikia platesnio ligos patogenezės požiūrio, kuris čia aptariamas. "

Nuorodos [1] H. Akiyama, S. Barger, S. Barnum, B. Bradt, J.Bauer, G.M. Cole, N.R. Cooper, P. Eikelenboom, M. Emmerling, B.L. Fiebich, C.E. Finch, S. Frautschy, W.S. Griffin, H. Hampel, M. Hull, G. Landreth, L. Lue, R. Mrak, I.R. Mackenzie, P.L. McGeer, M.K. O'Banion, J. Pachter, G. Pasinetti, C. Plata-Salaman, J. Rogers, R.Rydel, Y. Shen, W. Streit, R. Strohmeyer, I. Tooyoma, F.L. Van Muiswinkel, R. Veerhuis, D. Walker, S. Webster, B. Wegrzyniak, G. Wenk, and T. Wyss-Coray, "Inflammation and Alzheimer's disease." Neurobiol Aging (2000) May-Jun;21(3):383-421, 

[2] Alzheimer's Association, "Alzheimer's Disease Facts and Figures," Alzheimer's and Dementia (2009) Vol. 5, Issue 3. 

[3] K.J. Anstey, D.M. Lipnicki and L.F. Low, "Cholesterol as a risk factor for dementia and cognitive decline: a systematic review of prospective studies with meta-analysis." Am J Geriatr Psychiatry (2008) May, Vol. 16, No. 5, pp. 343-54. 

[4] G. Arendash, A. Cox, T. Mori, J. Cracchiolo, K. Hensley, J. Roberts 2nd, "Oxygen treatment triggers cognitive impairment in Alzheimer's transgenic mice," Neuroreport. (2009) Jun 18. 

[5] B.J. Balin, C.S. Little, C.J. Hammond, D.M. Appelt, J.A. Whittum-Hudson, H.C. Gerard, A.P. Hudson, "Chlamydophila pneumoniae and the etiology of late-onset Alzheimer's disease." J. Alz. Dis. (2008) Vol. 13, pp. 371-380. 

[6] G. Bartzokis, MD; P.H. Lu, Psy, D.H. Geschwind, MD, N.Edwards, MA, J. Mintz, PhD, and J.L. Cummings, MD, "Apolipoprotein E Genotype and Age-Related Myelin Breakdown in Healthy Individuals: Implications for Cognitive Decline and Dementia," Arch Gen Psychiatry (2006) Vol. 63, pp. 63-72. 

[7] N. Bernoud, L. Fenart, C. Bénistant, J. F. Pageaux, M. P. Dehouck, P. Molière, M. Lagarde, R. Cecchelli,d, and J. Lecerf, "Astrocytes are mainly responsible for the polyunsaturated fatty acid enrichment in blood-brain barrier endothelial cells in vitro" Journal of Lipid Research (1998) Sept., Vol. 39, pp. 1816-1824. 

[8] M. S. Brown and J. L. Goldstein, "A Receptor-Mediated Pathway for Cholesterol Homeostasis," Nobel Lecture, December 9, 1985. 

[9] N. Cartier, C. Sevin, A. Benraiss, P. DeDeyn, D. Bonnin, M-T Vanier, M. Philippe, V. Gieselmann and P. Aubourg, "AAV5-Mediated Delivery of Human Aryl Sulfatase A (hARSA) Prevents Sufatide Storage and Neuropathological Phenotype in Metachromatic Leukodystrophy (MLD) Mice," Molecular Therapy (2005) 11, S166-S167; doi: 10.1016/j.ymthe.2005.06.431 

[10] J. Chavarro, W.C. Willett, and P.J. Skerrett, The Fertility Diet, (2008) McGraw Hill. 

[11] L.C. Costantini, L.J. Barr, J.L. Vogel and S.T. Henderson, "Hypometabolism as a therapeutic target in Alzheimer's disease" BMC Neurosci (2008) Vol. 9, Suppl. 2, S16. doi: 10.1186/1471-2202-9-S2-S16. 

[12] V. Demarin, S.S. Podobnik, D. Storga-Tomic and G. Kay, "Treatment of Alzheimer's disease with stabilized oral nicotinamide adenine dinucleotide: A randomized, double-blind study" Drugs Exp Clin Res. (2004) Vol. 30, No. 1, pp. 27-33. 

[13] R.B. DeMattos, R.P. Brendza, J.E. Heuser, M.Kierson, J.R. Cirrito, J. Fryer, P.M. Sullivan, A.M. Fagan, X. Han and D.M. Holtzman, "Purification and characterization of astrocyte-secreted apolipoprotein E and J-containing lipoproteins from wild-type and human apoE transgenic mice," Neurochem Int. (2001) Nov-Dec;39(5-6):415-25. doi:10.1016/S0197-0186(01)00049-3. 

[14] M. Dezfulian, M.A. ShokrgozarA, S. Sardari, K. Parivar and G. Javadi, "Can phages cause Alzheimer's disease?" Med Hypotheses (2008) Nov;71(5):651-6. 

[15] B.A. Golomb, M.D., Ph.D., "Statin Adverse Effects: Implications for the Elderly," Geriatric Times (2004) May/June, Vol. V, Issue 3 

[16] W.R. Grant, Ph.D., "Does Vitamin D Reduce the Risk of Dementia?" Journal of Alzheimer's Disease (2009) May, Vol. 17, No. 1., pp. 151-9. 

[17] Dr. Duane Graveline, Lipitor: Thief of Memory, Statin Drugs and the Misguided War on Cholesterol, (2004) www.buybooksontheweb.com. 

[18] X. Han, "Potential mechanisms contributing to sulfatide depletion at the earliest clinically recognizable stage of Alzheimer's disease: a tale of shotgun lipidomics," J Neurochem (2007) November, Vol. 103, Suppl. 1. pp. 171-179. doi: 10.1111/j.1471-4159.2007.04708.x. 

[19] X. Han, H. Cheng, J.D. Fryer, A.M. Fagan and D.M. Holtzman, "Novel Role for Apolipoprotein E in the Central Nervous System: Modulation of Sulfatide Content" Journal of Biological Chemistry, March 7, 2003, Vol. 278, pp. 8043-8051, DOI 10.1074/jbc.M212340200. 

[20] K. Heininger, "A unifying hypothesis of Alzheimer's disease. IV. Causation and sequence of events," Rev Neurosci. (2000) Vol. 11, Spec No, pp.213-328. 

[21] S.T. Henderson, "Ketone Bodies as a Therapeutic for Alzheimer's Disease," NeuroTherapeutics,, (2008) Jul;5(3):470-80, doi:10.1016/j.nurt.2008.05.004 

[22] S. Holmberg, A. Thelin and E.-L. StiernstrNvm, "Food Choices and Coronary Heart Disease: A Population Based Cohort Study of Rural Swedish Men with 12 Years of Follow-up," Int. J. Environ. Res. Public Health (2009) Vol. 6, pp. 2626-2638; 

[23] K. Honjo, R. van Reekum, and N.P. Verhoeff, "Alzheimer's disease and infection: do infectious agents contribute to progression of Alzheimer's disease?" Alzheimers Dement. (2009) Jul;5(4):348-60. 

[24] S.M. Innis and R.A. Dyer, "Brain astrocyte synthesis of docosahexaenoic acid from n-3 fatty acids is limited at the elongation of docosapentaenoic acid," (2002) Sept. Journal of Lipid Research, Vol. 43, pp. 1529-1536. 

[25] L. Jeng, A.V. Yamshchikov, S.E. Judd, H.M. Blumberg, G.S. Martin, T.R. Ziegler and V. Tangpricha, "Alterations in Vitamin D Status and Anti-microbial Peptide Levels in Patients in the Intensive Care Unit with Sepsis," Journal of translational Medicine," (2009) Vol. 7, No. 28. 

[26] J. Kountouras, M. Boziki, E. Gavalas, C. Zavos, G. Deretzi, N. Grigoriadis, M. Tsolaki, D. Chatzopoulos, P. Katsinelos, D. Tzilves, A. Zabouri, I. Michailidou, "Increased cerebrospinal fluid Helicobacter pylori antibody in Alzheimer's disease," Int J Neurosci. (2009) 119(6):765-77. 

[27] J. Kountouras, M. Boziki, E. Gavalas, C. Zavos, N. Grigoriadis, G. Deretzi, D. Tzilves, P. Katsinelos, M. Tsolaki, D. Chatzopoulos, and I. Venizelos, "Eradication of Helicobacter pylori may be beneficial in the management of Alzheimer's disease," J Neurol. (2009) May;256(5):758-67. Epub 2009 Feb 25. 

[28] H.G. Lee, X. Zhu, R.J. Castellani, A. Nunomura, G. Perry, and M.A. Smith, "Amyloid-beta in Alzheimer disease: the null versus the alternate hypotheses," J Pharmacol Exp Ther. (2007) June, Vol. 321 No. 3, pp. 823-9. doi:10.3390/ijerph6102626. 

[29] J. Marcus, S. Honigbaum, S. Shroff, K. Honke, J. Rosenbluth and J.L. Dupree, "Sulfatide is essential for the maintenance of CNS myelin and axon structure," Glia (2006), Vol. 53, pp. 372-381. 

[30] R.T. Matthews, L. Yang, S. Browne, M. Baik and M.F. Beal, "Coenzyme Q10 administration increases brain mitochondrial concentrations and exerts neuroprotective effects," Proc Natl Acad Sci U S A. (1998) Jul 21, Vol. 95, No. 15, pp.8892-7. 

[31] D. Lutjohann and K. von Bergmann, "24S-hydroxycholesterol: a marker of brain cholesterol metabolism"Pharmacopsychiatry (2003) January 10, Vol. 36 Suppl 2, pp. S102-6, DOI: 10.1055/s-2003-43053. 

[32] J. C. McCann and B.N. Ames, "Is there convincing biological or behavioral evidence linking vitamin D deficiency to brain dysfunction?", (2008) FASEB J. Vol. 22, pp. 982-1001. doi: 10.1096/fj.07-9326rev.  [33] Larry McCleary, M.D., The Brain Trust Program (2007) September, The Penguin Group, New York, New York. 

[34] B. McGuinness et al., "Statins for the prevention of dementia," Cochrane Database of Systematic Reviews,(2009) No. 2. 

[35] M.M. Mielke, P.P. Zandi, M. Sjogren, et al. "High total cholesterol levels in late life associated with a reduced risk of dementia," Neurology (2005) Vol. 64, pp. 1689-1695. 

[36] S.A. Moore, "Polyunsaturated Fatty Acid Synthesis and Release by Brain-Derived Cells in Vitro," Journal of Molecular Neuroscience (2001), Vol. 16, pp. 195ff. 

[37] D. Mozaffarian, E.B. Rimm, D.M. Herrington, "Dietary fats, carbohydrate, and progression of coronary atherosclerosis in postmenopausal women," Am J Clin Nutr (2004) Vol. 80, pp. 1175-84. 

[38] M. Mulder, R. Ravid, D.F. Swaab, E.R. de Kloet, E.D. Haasdijk, J. Julk, J.J. van der Boom and L.M. Havekes, "Reduced levels of cholesterol, phospholipids, and fatty acids in cerebrospinal fluid of Alzheimer disease patients are not related to apolipoprotein E4," Alzheimer Dis Assoc Disord. (1998) Sep, Vol. 12, No. 3, pp. 198-203. 

[39] I.L. Notkola, R. Sulkava, J. Pekkanen, T. Erkinjuntti, C. Ehnholm, P. Kivinen, J. Tuomilehto, and A. Nissinen, "Serum total cholesterol, apolipoprotein E epsilon 4 allele, and Alzheimer's disease," Neuroepidemiology (1998) Vol. 17, No. 1, pp. 14-20. 

[40] F.W. Pfrieger, "Outsourcing in the brain: Do neurons depend on cholesterol delivery by astrocytes?", BioEssays (2003) Vol. 25 Issue 1, pp.72-78. 

[41] A. Phivilay, C. Julien, C. Tremblay, L. Berthiaume, P. Julien, Y. Giguère and F. Calon, "High dietary consumption of trans fatty acids decreases brain docosahexaenoic acid but does not alter amyloid-beta and tau pathologies in the 3xTg-AD model of Alzheimer's disease." Neuroscience (2009) Mar 3, Vol. 159, No. 1, pp. 296-307. Epub 2008 Dec 14.

  [42] M.A. Reger, S. T. Henderson, C. Hale, B. Cholerton, L.D. Baker, G.S. Watson, K. Hyde, D. Chapman and S. Craft, "Effects of Beta-hydroxybutyrate on cognition in memory-impaired adults," Neurobiology of Aging (2004) Vol. 25, No. 3, March, pp. 311-314, 

[43] R. Ringseis, C. Dathe, A. Muschick, C. Brandsch and K. Eder, "Nutrient Physiology, Metabolism, and Nutrient-Nutrient Interactions Oxidized Fat Reduces Milk Triacylglycerol Concentrations by Inhibiting Gene Expression of Lipoprotein Lipase and Fatty Acid Transporters in the Mammary Gland of Rats," American Society for Nutrition J. Nutr. (2007) Sept., Vol. 137, pp. 2056-2061. 

[44] K. Rockwood, "Epidemiological and clinical trials evidence about a preventive role for statins in Alzheimer's disease." Acta Neurol Scand Suppl. (2006) Vol. 185, pp. 71-7. 

[45] G. Saher, B. Brugger, C. Lappe-Siefke, W. Mobius, R. Tozawa, M.C. Wehr, F. Wieland, S. Ishibashi, and K.A. Nave, "High cholesterol level is essential for myelin membrane growth." Nat Neurosci (2005) Apr, Vol. 8, No. 4, pp. 468-75. Epub 2005 Mar 27.

[46] A. Solomon, M. Kivipelto, B. Wolozin, J. Zhou, and R.A. Whitmer, "Midlife Serum Cholesterol and Increased Risk of Alzheimer's and Vascular Dementia Three Decades Later," Dementia and Geriatric Cognitive Disorders(2009) Vol. 28, pp. 75-80, DOI: 10:1159/000231980. 

[47] M. Simons, MD, P. Keller, PhD, J. Dichgans, MD and J.B. Schulz, MD, "Cholesterol and Alzheimer's disease: Is there a link?" Neurology (2001) Vol. 57, pp. 1089-1093. 

[48] L.L. Smith, "Another cholesterol hypothesis: cholesterol as antioxidant," Free Radic Biol Med. (1991) Vol. 11, No. 1, pp. 47-61. 

[49] E. Steen, B.M. Terry, E.J. Rivera, J.L. Cannon, T.R. Neely, R. Tavares, X.J. Xu, J.R. Wands, and S.M. de la Monte "Impaired insulin and insulin-like growth factor expression and signaling mechanisms in Alzheimer's disease - is this type 3 diabetes?" Journal of Alzheiner's Disease (2005) Vol. 7, Number 1, pp. 63-80. 

[50] J. Tong, P.P. Borbat, J.H. Freed and Y-K Shin, "A scissors mechanism for stimulation of SNARE-mediated lipid mixing by cholesterol," PNAS (2009) March 31 Vol. 106, No. 13, pp. 5141-5146. 

[51] M-C Vohl, T. A.-M. Neville, R. Kumarathasan, S. Braschi, and D.L. Sparks, "A Novel Lecithin-Cholesterol Acyltransferase Antioxidant Activity Prevents the Formation of Oxidized Lipids during Lipoprotein Oxidation,"Biochemistry (1999) Vol. 38 No. 19, pp. 5976-5981. DOI: 10.1021/bi982258w. 

[52] M. Waldman, MD,, 9th International Conference on Alzheimer's and Parkinson's Diseases (2009) Abstract 90, Presented March 12-13. 

[53] R. West, M.A., M. Schnaider Beeri, Ph.D., J. Schmeidler, Ph.D., C. M. Hannigan, B.S., G. Angelo, M.S., H.T. Grossman, M.D., C. Rosendorff, M.D., Ph.D., and J.M. Silverman, Ph.D., "Better memory functioning associated with higher total and LDL cholesterol levels in very elderly subjects without the APOE4 allele," Am J Geriatr Psychiatry (2008) September; Vol. 16, No. 9, pp. 781-785. doi: 10.1097/JGP.0b013e3181812790. 

[54] A.W.E. Weverling-Rijnsburger, G.J. Blauw, A.M. Lagaay, D.L. Knook, A.E. Meinders, and R.G.J. Westendorp, "Total cholesterol and risk of mortality in the oldest old," The Lancet, (1997) Vol. 350, No. 9085, pp. 1119-1123, 

[55] R.F. Wilson, J.F. Barletta and J.G. Tyburski, "Hypocholesterolemia in Sepsis and Critically Ill or Injured Patients" Critical Care (2003), Vol. 7, pp. 413-414. 

[56] S.-C. Zhang and S. Fedoroff, "Neuron-microglia Interactions in Vitro," Acta Neuropathol (1996) Vol. 91, pp. 385-395. 

Original article: https://people.csail.mit.edu/seneff/alzheimers_statins.html

Eldorado.gg is the best place to buy Escape From Tarkov roubles. Check this page for offers.